Apie (ne)sėkmes kuriant „SIBIRO HAIKU“ Jurgos Vilės ir Linos Itagaki paprašiau papasakoti iškart po to, kai šią knygą IBBY Lietuvos skyrius paskelbė Metų knyga vaikams.
Jurga nustebino atsakiusi, kad jokių nesėkmių kūrybiniame procese nebuvo!
Pokalbis taip ir nebūtų pasiekęs šio tinklaraščio, jei ne Lina, visgi prisiminusi (ir Jurgai priminusi) smagių kūrybinių nuotykių. Šįkart skaitykite ne tokį jau ir trumpą dviejų kūrėjų virtualų pokalbį.
„SIBIRO HAIKU“ (ne)tikėtumai
JURGA: „Sibiro haiku“ užgimimas – epizodas, kai Algiukas su draugais įsiprašo į našlaičių traukinį, pargabensiantį vaikus iš tremties į Lietuvą. Tokią sceną sukūriau, prieš penkiolika metų stodama į vieną scenarijaus rašymo mokyklą Paryžiuje. Tuomet darbinis įsivaizduojamo filmo pavadinimas buvo „Sur les ailes de l‘oie“ („Ant žąsies sparnų“). Scenos išvystymas komisijai labai patiko, bet galiausiai manęs į mokyklą nepriėmė. Atsisveikindami jie sakė: gal jūs knygą rašykit...
Kai pradėjau rašyti knygą, man vaidenosi kažkas panašaus į Stasio Eidrigevičiaus iliustruotą Vytautės Žilinskaitės apsakymų rinkinį „Gaidžio kalnas“ ar į kitus šio menininko piešinius. Galvojau, Sibiras vaikui turi atrodyti itin siurrealistiškas. Kažkoks nesuvokiamas, paplaukęs pasaulis...
O tada tarsi iš dangaus nukrito Lina Itagaki. Ir viskas tapo realistiška.
Iš pradžių šiek tiek išsigandau. Kas čia bus? Istorijos vadovėlis?
Bet niekas gyvenime nenutinka šiaip sau. Staiga pamačiau kitokią knygą ir ja visiškai patikėjau.
Lina, kokią knygą pamatei tu?
LINA: Pradžioje, tikriausiai, nemačiau nieko. Man kartais taip būna, kad susapnuoju ar maudydamasi duše (tai visada įvyksta tokiomis aplinkybėmis, kai piešti nepatogu arba neįmanoma) pamatau labai ryškiai kažkokį vaizdą. Bet kai reikia pradėti piešti kažką konkretaus, matau tik baltą lapą. Tada dešinė ranka pradeda piešti, o aš tik stebiu, kas jai išeina. Tik vėliau įsikišu ir pradedu kontroliuoti procesą.
JURGA: Lina, man įdomu, kad susitikom vienintelį kartą, ir aš iškart išvažiavau į Ispaniją. O tada tu pradėjai piešti. Visas bendravimas vyko laiškais. Galima sakyt, susirašinėjom kaip dvi nepažįstamos (gal net kreipdavomės viena į kitą „jūs“). Prabėgo metai. O dieną prieš knygos pristatymą gruodį nuėjom į kavinę ir sakom: ką gi, pats laikas susipažinti. Daug kas galvojo, kad mes senos geros draugės. Matyt, jaučiasi, kad bendradarbiavimas sklandžiai ėjosi. Aišku, ne viskas buvo rožėmis klota... Na, tos rankos tau vis kojas kišo...
LINA: O taip... Kadangi mokytoja Žibutė pusėje knygos buvo su abiem rankom, net ir po to, kai vieną ranką prarado, negalvodama nupiešdavau jai dvi. Tada kas kartą, jau nupiešusi, prisimindavau, kad dabar ji vienos rankos nebeturi ir nereikalingą nutrindavau. Kadangi Igoris nuo pat atsiradimo istorijoje pradžios vienarankis, su juo buvo paprasčiau, bet galvos skausmas buvo prisiminti kuris kurios rankos neturi. Taip pat sugalvoti, kokiu būdu vienarankis Igoris ant vienos rankos neša vienarankę Žibutę, arba kaip jie abu teturėdami po vieną ranką jose laiko gimusį kūdikį... Viena nereikalinga ranka pirmajame tiraže prasmuko nepastebėta. Per savo vestuves mokytoja Žibutė akimirkai atgavo ranką ir tai pastebėjo žvitri jaunos skaitytojos akis. Klaida antrajame tiraže buvo ištaisyta.
O skyriuje „Dūmas“, kur Igoris su Algiuku rūko, net tris kartus suklydau ir nupiešiau Igorį, cigaretę laikantį rankoje, kurios jis neturi. Nes rūkančiųjų pozų ieškojau internete, ir nors paieškoje parašydavau „vyras rūkantis kaire ranka“, nepastebėdavau, kad pasitaikydavo ir dešine rūkančių... Teko perpiešti. Nors esu prieš rūkymą, o čia dar teko piešti rūkantį vaiką, visgi turiu prisipažinti, kad piešti šitą skyrių labai patiko (nes man patinka piešti rankas, o čia tiek skirtingų pozų buvo galima pavaizduoti!).
JURGA: Tiesa, ta rūkymo scena... Kai tėčio paklausiau, kaip jam patiko knyga, jis tyliai numykė: „Na, gal nereikėjo reklamuoti cigarečių. Negražu...“
Aha, besimaišančios rankos ir... prižiūrėtojai Chliebnikas ir Kartošnikas. Chliebnikas geresnis už Kartošniką. Knygoj jaučiame, kad jis keičiasi, švelnėja. Kaip nusiminiau, kai jie netikėtai vienoje knygos vietoje apsimainė vardais. Kas ten atsitiko?
LINA: Nežinau, kas kartais dedasi mano galvoje, bet imu ir sumaišau, rodos, visai nepanašius pavadinimus. Pvz., rugsėjį dažnai pavadinu gruodžiu ir atvirkščiai. Tai Chliebnikas ir Kartošnikas man irgi nuolat maišėsi, kuris yra kuris. Dar blogiau, kad jie kartais buvo vadinami rusiškais, o kartais lietuviškais vardais – Duoninis ir Bulvinis. Turėjau „špargalkėj“ nusipiešusi jų veidus ir užsirašiusi vardus, kad pasitikrinčiau, bet vieną kartą ėmiau ir sumaišiau... Todėl knygoje gerasis Chliebnikas skelia antausį Rapolui...
JURGA: O kaip nebylė Uršulė prakalbo anksčiau, nei išpranašauta?
LINA: O su Uršule išėjo kažkaip natūraliai, daug negalvojau. Scenoje, kur išalkę žmonės šaukia: „Valgyt, valgyt“, Algiukas nori duoti jiems lašinių, bet „suaugusieji“ jį sustabdo sakydami, kad reikia pataupyti. Kadangi scenarijuje „suaugusieji“ nebuvo įvardinti, ir galėjau piešti ką noriu, negalvodama pasirinkau mamą, nes kažkaip natūralu, kad mama pirmiausiai moko savo vaiką... Va tada Uršulė neplanuotai prakalbo, bet buvo perpiešta ir pakeista į mokytoją Žibutę.
JURGA: Pabaigai – šiek tiek apie obuolius. Buvo kilusi mintis pavadinti knygą: „Sibire obuoliai neauga“. Šį sakinį močiutė kelis kartus pakartoja savo prisiminimuose. O vieną vakarą, naršydama internete radau rašinį tokiu pat pavadinimu. Parašytą merginos, dalyvavusios misijoje „Sibiras“. Dar mėginau su ja susisiekti. Vėliau palikau šį sakinį kaip svarbų šios istorijos leitmotyvą.
Rašydama knygą ieškojau, kokias obuolių veisles tuomet augino lietuviai. Išsirinkau „Auksį“. Knygoje Algiuko tėtis pasiima šios veislės obuolius į kelionę, simboliškai pavadindamas juos „auksiniais“. O kai angliškoj teksto versijoj „Auksiniai“ virto „Golden“, sutrikau. Nes auksiniai „Auksiai“ – juk ne tas pats, kas „Golden“ prekybos centrų pintinėse. Kita vertus, knyga – ne apie obuolių veisles...
LINA: O man dar įstrigo nuotykis su origami. Važiuodama iš Klaipėdos į Palangą pakeliui pamačiau tranzuotojas ir sustojau paimti pavežti. Kai paleidau merginas Palangoje, grįžusi į mašiną radau ant veidrodėlio pakabintą mažytę išlankstytą origami gervę. Pamojavau, šūktelėjau pro langą „ačiū!“ ir nuvažiavau. Tą dieną išsitraukusi scenarijų pamačiau, kad reikės piešti skyrių „Origami“! Ta padovanota gervė man puikiai pasitarnavo kaip modelis piešiant. Iki šiol ją turiu.
Kalbėjosi Jurga Vilė ir Lina Itagaki. Pasidalinti paprašė Kotryna Zylė.