Teksto anatomija pagal
TOMĄ DIRGĖLĄ
IDĖJA
Vieną vakarą, viešėdamas pas šeimą Palangoje, atsiverčiau Deivido Valjamso „Močiutę plėšikę“. Perskaičiau vieną skyrių, antrą, trečią, ketvirtą ir šiek tiek penkto, o tada knygą padėjau į šalį. Ne todėl, kad būtų buvę neįdomu. Tiesiog kilo mintis parašyti ką nors panašaus. O jei pavadinimą pakeisti į „Plėšikę močiutę“, berniuką Beną – į mergaitę Benę, o Karūnos brangenybės paversti Brangenybių karūna?
Šio plano atsisakiau prisiminęs vaikystę, kai būdamas savo skaitytojų amžiaus be galo žavėjausi detektyvais: patikdavo apie juos ir skaityti (Šerloko Holmso ar Kalio Bliumkvisto nuotykius), ir žiūrėti (ypač – rusiškąją Holmso versiją), ir žaisti apsimetant Šerloku, skaitant „Akistatos“ laikraštį ir visur nešiojantis močiutės didinamąjį stiklą. Tad kodėl nepasičiupti populiariosios literatūros stiliaus, vaikystės meilės detektyvams ir iš to nepadaryti ko nors įdomaus? O kad skaitytojai rastų sau artimą aplinką, visos „Domo ir Tomo“ dalys yra susijusios su mokykla.
VEIKĖJAI
Domas Šerlokauskas ir Tomas Vatsonaitis yra tipinė detektyvų porelė iš humoro serialo ar detektyvinės komedijos, kai vienas porininkas yra gana rimtas ir racionalus, o kitas – visiška priešingybė. Nors, jei atvirai, man vis sunkiau tarp jų tą skirtumą išlaikyti, ir rimtuolis Domas pamažu darosi panašus į išsiblaškėlį Tomą. O pastarasis esu aš vaikystėje, nors šio veikėjo plevėsiškumas ir kiek hiperbolizuotas lyginant su tikruoju Tomu. Tačiau pamesta galva dėl mergaitės, eilėraščių kūrimas, ne pati didžiausia meilė matematikai, sudėjimas ar noras pajuokauti rimtu veidu atkeliavo iš tikrojo manęs. Domas – tai mišinys kelių mano draugų, kurie mėgo matematiką, kūryba jiems atrodė didžiausia keistenybė, o prieš ką nors darydami jie viską apgalvodavo beveik iki smulkmenų.
Tomui artimas ir direktorius Liudas Mėmė – didelis išsiblaškėlis, tačiau tikintis ir pasitikintis vaikais, tad vos kilus kokių bėdų Mėmė kreipiasi į jaunuosius detektyvus.
Kaip ir direktorius, taip ir mokytojai yra šaržuoti ir kai kurie atkeliavę iš mano mokyklos metų (kai vieni savo mokomą dalyką laiko svarbiausiu ir reikalingiausiu etc.), kai kurie – tiesiog perdėtai susiję su savo mokomais dalykais (lietuvių kalbos mokytojas Kęstutis Žąsinas, matematikė Rasa Trikampytė-Kwadratu ar dailės mokytoja Simona Liza Akvarelytė).
APLINKA
Visa aplinka, kurią įsivaizduoju rašydamas šias knygas, yra reali – mano baigta Palangos senoji gimnazija, jos koridoriai ir direktoriaus kabinetas; centrinė miesto aikštė su fontanu; ten šiuo metu esanti kavinukė; Jūratės gatvė prie gimnazijos.
Danos saldumynų kioskas stovi toje vietoje, kur man lankant mokyklą stovėjo nedidelis geltonas kioskelis, priklausęs Spurginiui Džo (taip jį vadindavom) – barzdotam senukui, kuris pardavinėdavo saldumynus, o ilgosioms pertraukoms atsinešdavo ką tik iškeptų spurgų, apibarstytų cukraus pudra. Dar šalia buvo ir parduotuvėlė „Ema“, į kurią per pertraukas taip pat eidavome saldumynų. Ten pardavinėdavo ir žvejybai skirtus reikmenis, tad šalia sliekų guminukų stovėdavo šaldytuvas ir su sliekais neguminukais. Bet didžiausi prisiminimai vis dėlto – iš Spurginio Džo, tad ir jo garbei toje pačioje vietoje įsikūrė Dana su saldumynais.
SIUŽETAS
Kiekvienai bylai keliu reikalavimą, kad istorijoje dingęs daiktas ar įvykis realybėje nebūtų toks svarbus ar taip negalėtų atsitikti apskritai – dingus valytojo šluotai, mokyklai tikrai negrėstų būti uždarytai, autobusas per pusdienį nesurūdytų iki skylių ir taip toliau. Siužetas visose dalyse plėtojamas tradicinio detektyvo modeliu – kažkas nutinka, vaikai ima aiškintis, jiems kyla pavojus, o pabaigoje laimi gėris. Ir visa tai įklijuoju į populiariosios literatūros rėmus su gana greitai besikeičiančiu veiksmu, humoru ir neretai absurdiškomis situacijomis.
KŪRYBINIS PROCESAS
Pirmąją „Domo ir Tomo“ knygą apie dingusią šluotą pradėjau rašyti dar tą patį vakarą, kai atsiverčiau D. Valjamso knygą. Kad būtų kiečiau, tuo metu parsisiunčiau kažkokią neaiškią programą, imituojančią rašomosios mašinėlės garsus, ir per tą kietumą paskui dingo visi pirmieji penki ar šeši skyriai. Pradėjau iš naujo, ir pavyko dar geriau.
Po poros savaičių daugiau nei pusę knygos nusiunčiau buvusiai bendrakursei, dirbančiai „Tyto albos“ leidykloje, o kitą dieną sulaukiau skambučio užeiti.
– Tomai, ar galvojate apie šios knygos antrą dalį? – paklausė tada leidyklos direktorė.
„Ne, aš galvoju, kaip užbaigti pirmąją“, – pasakiau sau mintyse, o garsiai atsakiau:
– Taip, žinoma galvoju!
Tada už dar nebaigtą pirmąją dalį leidykla man pasiūlė honorarą, kuris buvo dešimt kartų didesnis, nei tikėjausi, o atsisėdęs į automobilį iš karto paskambinau žmonai:
– Skaiste, pagaliau būsiu tikras rašytojas!
– Gal pirma reikėtų baigti pirmą dalį?
– Ai, nu jo...
„Dingusios šluotos bylą“ baigiau per porą savaičių, o likusias jau rašiau būdamas profesionalus rašytojas ir šiam darbui galėdamas skirti visą laiką – būtent nuo šios knygos supratau, jog galiu pabandyti gyventi tik iš rašymo ir susitikimų su skaitytojais.
Kiekvieną likusią „Domo ir Tomo“ dalį sukūriau maždaug per tris–keturias savaites, per dieną skirdamas po keturias valandas ir išsikėlęs tikslą parašyti mažiausiai 2000 žodžių arba keturis skyrius. Manau, kad tokį tempą išlaikyti padeda ir pats turinys, kuriame daug veiksmo: rašydamas tarsi įsilieju į knygoje vykstantį įvykių tempą.
Knygas rašau namie, darbo kambaryje. Vaikų į darželį neleidžiame, tad, jei jie nebūna kur išėję su mano žmona, kartais užsuka visai pamiršdami, jog rašau. Bet – kita vertus – iš tų patrukdymų atsirado ir mano pirmoji paveikslėlių knyga, pasirodysianti šią vasarą. Retais atvejais rašau ir bibliotekoje. Aplinkos pakeitimas kartais padeda, bet vis dėlto geriausiai tie suplanuoti 2000 žodžių pasirašo būtent namie – atsijungi nuo interneto, telefone paruoštas lėktuvo režimas, ir skrendi sau, kol laikmatis nepraneša apie dešimties minučių pertraukėlę. Paprastai 2000 žodžių išsiskaido į keturis rašymo seansus po 50 minučių, kurių kiekvienas baigiasi su mažiausiai 500 žodžių.
Iliustracijų anatomija pagal
Rytį Daukantą
STILIUS
Knyga „Domas ir Tomas“ skirta labiau berniukų auditorijai. Tekstas dinamiškas, pilnas humoro. Pagrindiniai herojai ne tik sprendžia rimtus galvosūkius, bet ir daug juokauja, patenka į pačias kvailiausias situacijas. Natūralu, kad tokiai knygai reikia šmaikščių iliustaracijų. Mano pasirinktas stilius yra šiuolaikiškas, artimas karikatūros žanrui.
VEIKĖJAI IR APLINKA
Man, kaip dailininkui, buvo suteikta didelė laisvė. Visi pagrindiniai personažai sukurti eskizuojant. Autorius ir redaktorius padėjo atrinkti galutinius variantus iš mano pasiūlytų eskizų. Iliustruodamas stengiausi perteikti charakterį ir nuotaiką, artimą knygos turiniui. Vis dėlto, galvodamas apie pagrindinius herojus, t.y. moksleivius ir mokytojus, prisiminiau ir savo mokyklos laikų draugus, mokytojus ir bendrą mokyklos atmosferą. Galbūt kai kurie personažai yra šiek tiek panašūs į tuos, su kuriais teko bendrauti, kai buvau vaikas.
KŪRYBINIS PROCESAS
Eskizavimas yra natūralus procesas siekiant geriausio rezultato. Knygą „Domas ir Tomas“ iliustruoti yra vienas malonumas. „Kūrybinės duobės“ tokiose knygose tiesiog neegzistuoja!
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Tomas Dirgėla
Gimiau 1989 m. rugsėjo 5 d.
Gyvenau ir augau Palangoje.
Baigiau lituanistikos studijas Lietuvos edukologijos universitete.
Esu dirbęs projektų vadovu leidykloje, mokytoju Lukiškių kalėjime bei pataisos namuose, auklėtoju vaikų darželyje ir žurnalistu poroje spalvotų žurnalų.
Nuo 2016 m. pabaigos esu profesionalus rašytojas, gyvenantis iš knygų rašymo ir susitikimų su skaitytojais, o kartą per savaitę kuriu ir vedu radijo laidą vaikams per nacionalinį radiją.
Esu dviejų vaikų tėtis, vienos žmonos vyras, vieno šuns ir vieno katino šeimininkas.
Knygos:
2014 m. O tempora! | Lietuvos edukologijos universiteto leidykla
2014 m. Apie raganą Šiokiątokią | Dominicus Lituanus (Metų knygos rinkimų nominantė, Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią debiutą)
2016 m. Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla | Tyto alba (IBBY Lietuvos skyriaus premija už geriausią metų knygą vaikams)
2016 m. Kai balandis buvo papūga | Dominicus Lituanus
2017 m. Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas | Tyto alba
2017 m. Domas ir Tomas. Mokyklos vaiduoklio mįslė | Tyto alba
2018 m. Lukas Šiaudelis deda iš viršaus | Tyto alba
2018 m. Benas – sapnų siuvėjas | Tyto alba
2018 m. Apie raganos Šiokiostokios vaikus | Dominicus Lituanus
2018 m. Domas ir Tomas. Virėjos Irenos byla | Tyto alba
2018 m. Domas ir Tomas. Saldainių kiosko byla | Tyto alba
2019 m. Domas ir Tomas. Dingusios knygos mįslė | Tyto alba (greitai pasirodys)
2019 m. Domas ir Tomas. Mokytojos peruko byla | Tyto alba (greitai pasirodys)
2019 m. Mano tėtis rašo knygą | Tyto alba (greitai pasirodys)
Rytis Daukantas
Gimiau 1980 rugsėjo 11 d.
1999 m. baigiau Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklą.
2005 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijau architekto magistro laipsnį.
Nuo 2001 m. esu karikatūristas ir iliustratorius.
Knygos:
2009 m. Jonas Basanavičius – barzdota varna | Tyto alba
2009 m. Simonas Daukantas – vargo pelė | Tyto alba
2010 m. Būk vyras: berniukų knyga | Tyto alba
2016 m. Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla | Tyto alba
2017 m. Domas ir Tomas. Išklerusios autobuso detektyvas | Tyto alba
2017 m. Domas ir Tomas. Mokyklos vaiduoklio mįslė | Tyto alba
2018 m. Domas ir Tomas. Virėjos Irenos byla | Tyto alba
2018 m. Domas ir Tomas. Saldainių kioskio byla | Tyto alba
2019 m. Domas ir Tomas. Dingusios knygos mįslė | Tyto alba (greitai pasirodys)
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Neringa Dangvydė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba