Jan 29, 20229 min read

Knygos anatomija: Gugis – girių kaukas

Updated: Jan 30, 2023

Teksto anatomija pagal

JUSTINĄ ŽILINSKĄ

IDĖJA

Viskas prasidėjo nuo dviejų kiek susijusių kūrinių. Pirmasis – Martyno Vainilaičio mitologinė poema vaikams „Bruknelė“, kurią išgirdau būdamas dar paauglys, paskui klausiausi plokštelės, tada – be pastangų pusę jos išmokau mintinai, ir iki šiol kartais, kai neužmiegu, ją sau deklamuoju mintyse. Antrasis – tai J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovas“, supažindinęs mane su maginės fantastikos (angl. fantasy) pasauliu, o tada kilo logiškas klausimas – kodėl lietuvių kalba nėra nieko panašaus? Jokios sąmoningos idėjos rašyti knygą ilgą laiką net nebuvo – veikė tik pasąmonė, kol vieną 1998 metų vėlyvo pavasario ar vasaros popietę aš prisėdau prie kompiuterio, ir dar tada į juodą ekraną baltomis raidėmis užrašiau: „Saules zuikuchiai shokinejo ant shalmu ishlinkio...“ (Tuo metu ne visos programos turėjo ir lietuviškas raides.) Pasakojimo stilistika iš karto įgijo Petro Tarasenkos istorinių apysakų pojūtį (dar vieni man labai svarbūs kūriniai, ypač „Pabėgimas“), ir laikotarpį – pseudoistorinę XIV amžiaus Lietuvą.

Pirmosios knygos „Baigiamojo žodžio“ rankraštis, korektūra ir Neringos Dangvydės iliustracija (2005 m.)

Pirmoji istorija (dar ne knyga) vyniojosi visiškai intuityviai, smarkiai nutolo nuo pradinės idėjos (kaukai – kaip kunigaikščių slaptoji tarnyba, prasiskverbianti į priešo stovyklas ir nupjaustanti lankų temples), ėmiau žaisti aliuzijomis į kitus literatūros kūrinius (nepamenu, ar jau galėjau būti skaitęs Andrzejų Sapkowskį, gal), ir tiesiog mėgautis to žaidimo džiaugsmu. Ko tik aš ten nepridėjau: Sąjūdžio laikų šūkių („maumas be vandens – maumas be ateities“), savo keistą ryšį su Italija (pradinis pavadinimas – „Opera“), kuris vertas atskiros istorijos... Kurdamas maumą Munamukį, žvygavau iš jo charakterio, ir supratau, kad daug kas mane su juo tapatins. Vėliau gimė kitos trys pirmąją knygą sudarančios istorijos, kurių kūrimo recepto jau nekeičiau, tik žiūrėjau, kur mane nuves fantazija – ir tada išlindo Kuzia ir Nafania (iš sovietinio animacinio filmuko, nors jie irgi turi literatūrinį šaltinį), ir taip pat ėmė skambėti rimtesnės temos, tokios kaip prievartos kupinas žmonių pasaulis, kur karas – anaiptol ne tik romantiška kova. „Gugis“ tapo žmonių elgsenos stebėtoju, net vertintoju, ir šitas man labai patiko, jaučiausi kuriąs lietuvišką „Šreką“ – knygą ne tik vaikams, bet ir visai šeimai. Apie tai, kaip nelengvai tekstas tapo knyga, rašiau savo Facebook paskyroje, su ženklu #gugisgiriųkaukas, tad čia nesikartosiu.

Pirmoji recenzija „Rubinaityje“ (2006 m., Neringa Dangvydė)

Atroji knyga jau buvo daug labiau išprotauta ir mažiau spontaniška. Gal dėl to, nepaisant visos jos sėkmės, aš vis dar labiau džiaugiuosi pirmąja, nors antroji, matyt, yra brandesnė, nes ir aš paaugau, turbūt nedažnai knygą vaikams literatūros kritikė pavadina „fašizmas kažkoks“ (aišku, nėra ten jokio fašizmo, tiesiog moralinis veikėjų veiksmų vertinimas paliktas skaitytojui). Joje daugiau pilkų atspalvių, intrigos, ten ir kartų konfliktas, melo ir manipuliacijos pinklės, bendruomenių sugyvenimo vargai. Aš tikrai jaučiausi paglostytas, kai vienas žmogus ją apibūdino, kad tai – nors ir vaikams, bet „tikras romanas“. Ji – gana sudėtinga, bet vėlgi kūriau labai panašiai: mitologijos peržaidimas, viena kita aliuzija, sugebėjau net teisės peripetijų įpinti.

Užrašų knygelėje pasižymėta kaukų ir kipšų magijos schema

Pirmosios perleidimas, žinoma, susijęs su tuo, kad su leidykla nusprendėme, kad „Gugio“ nuotykiai turi būti trilogija. Juk koks maginės fantastikos rašytojas be trilogijos? Tad pirmosios perleidimas pranašauja trečiosios pasirodymą ir šie metai (2022) žada būti „Gugio“ metais. Perleidimas, beje, irgi buvo įdomus – mat kai rašiau pirmąją knygą, aš visiškai nesukau galvos dėl skaitytojo. Knygą aiškiai suvokus kaip vyresniems vaikams, supratau, kad kai kurie dalykai ten per daug suaugėliški, tad teko truputį kai ką perdaryti (pavyzdžiui, seksualines užuominas), bet iš esmės su džiaugsmu mačiau, kad kūrinys laiko išbandymą atlaikė.

„Aukso žuvų“ stende Vilniaus knygų mugėje šalia leidėjos ir Gugio

O štai trečioji, kurią rašau pastaruosius dvejus metus ir kuri iš dalies tapo pandemijos neįgalumo auka, bus paskutinė. Ji – dar truputį vyresniems, dar truputį tamsesnė, ir turbūt bus sudėtingiausia siužetinių linijų ir veiksmo apimties požiūriu. Gugio laukia kelionė į pajūrį (juk koks lietuvis be Palangos, ar ne?), o Pagirių žmonių reikalų sprendimą perims kaukaitė Gražė, jau ir antrojoje knygoje nesitenkinusi epizodiniu vaidmeniu. Tik štai žmonės per retai nori gilintis į kitų būtybių požiūrius ir poreikius, tad nutiks tai, kas sugrąžins visą istoriją į pradžios tašką. Ir nors dabar atrodo, kad žinau, kaip viskas bus, bet esu įsitikinęs, kad kaukai, laumės ir, žinoma, maumas, tars papildomų žodžių apie tai, kas ten dėjosi.

PASIRUOŠIMAS

Medžiagos knygai rinkau labai mažai – daugiausia naudojausi savo galvos sandėliuku, kuriame daug visko primesta, nors tekdavo daug ką pasinagrinėti atidžiau, pavyzdžiui, kaip yra pereinami pilies grioviai per šturmą? Kaip nemūrinis statinys galėjo būti baltas? Ir taip toliau. Pirmoji knyga konsultantų neturėjo, bet turėjo keletą draugų, mano nuolatinių pirmųjų skaitytojų, ypač esu dėkingas „ikileidykliniams“ redaktoriams: Gediminui Beresnevičui, Dianai Butkienei ir, deja, neseniai į nebūtį išėjusiai Mirmekai Albai (Linai Burbaitei). Antrojoje knygoje, kadangi daug rašiau apie girias, svarbu buvo ko nors nepripainioti su augalais, kad nepradėtų daryti mišinių iš, pavyzdžiui, Sosnovskio barščio, tai čia šaukiausi į pagalbą ne tik nuolatinius pirmuosius skaitytojus, bet ir gamtininką Marių Čepulį. Beje, antrąją knygą redagavo, o pirmąją iliustravo dar viena ištikima Gugio bičulė – Neringa Dangvydė, irgi, deja, jau dausose. Jos literatūriniai patarimai ir palaikymas buvo itin svarbūs ir pirmosios pasirodymui, ir antrosios kokybei.

Pirmasis Gugio pristatymas Lietuvos fantastikos mėgėjų suvažiavime „Lituanicon 2006“. Iš kairės - Neringa Dangvydė, Aušra Stanaitytė Karsokienė, Gintautas K. Ivanickas – renginio vedėjas.

VEIKĖJAI

Manęs paties – nemažai, o paralelių su šeima – nedaug. Pora veikėjų pasiskolino pažįstamų bruožus, bet dauguma visgi gimė mano galvoje. Kaip išgalvoti? Dažniausiai pagrindinis galvos skausmas man buvo ne išgalvoti, o sugalvoti, kaip perkurti įprastinį įvaizdį į maginės fantastikos, pabėgti nuo stebuklinės pasakos, sugriauti kanoną. Būtent taip atsirado vergaujantis aitvaras Vipštas, baziliskė Šiuša, visa kipšų bendruomenė antrojoje knygoje. Taip, nesislapstysiu, akivaizdi Sapkowskio įtaka, bet man tai patinka.

Gedimino Skyriaus iliustracija iš antrosios knygos „Kaukas Gugis ir Kerų karas“

APLINKA

Be abejonės, pirmiausia paralelės su visa, kas skaityta, matyta, girdėta. Kadangi labai mėgstu vandenį, net pelkę paverčiu gana jaukia vieta, ir, žinoma, visas gamtinis pagrindas – tai ir mano vaikystės grybavimas miškuose, ir močiutės kaimo pievos, krūmynai, prūdai, be to tiesiog neįmanoma. Situacijos, į kurias įsivelia veikėjai, žinoma, daugiau nuotykinės, „knyginės“.

Vasara kaime ir bičiuliai: iš kairės – Gintautas, aš, Antanas. Ir mūsų dviračiai (apie 1986 m.)

Maginė fantastika – savitas žanras, jis reikalauja kiek kitokio požiūrio, kiek kitokio pasaulio. Mano pasaulis, kaip jau sakiau, yra pseudoistorinė XIV amžiaus Lietuva. Bet magija ir, pavyzdžiui, jos veikimo principai, skirtumas tarp kipšų ir kaukų magijos, kaip ji ir kodėl veikia, būtybių funkcijų patikslinimas – jau mano daržas. Kai bendrauju su skaitytojais, aš jiems užduodu klausimą: „Jūs žinote, kad kaukas – namų būtybė. Kaip manote, kur gyveno kaukai, kai dar nebuvo namų?“ Arba: „Aitvaras gali į savo kūną susiurbti labai daug, ką siurbė aitvaras, kol jo neprijaukino žmonės?“ Taip vilioju skaitytoją kelti tam tikrus net biologinius ar antropologinius klausimus: pasaulis nepasibaigia žmogaus perspektyva, ir tai yra labai įdomu!

Gedimino Skyriaus „Kaukų žemės“ žemėlapis

KŪRYBINIS PROCESAS

Mano kūrybinis procesas ilgas ir nereguliarus. Bent jau buvo. Pirmoji knyga pradžioje rašyta be leidybos perspektyvos, tad ji kurta 1998–2005 metais, antroji, nors ir pradėta dėlioti iš karto, juk tos istorijos galvoje vis sukasi, bet prie jos prisėsta tik, berods, 2015 metais, o pasirodė ji 2017 metais, tada, kai jau tapau „įsileidyklinusiu“ rašytoju, atsirado tas baisus, bet tuo pačiu ir įgalinantis žodis „terminas“. O trečia jau bus visai „termininė“, jau turėjo būti gimusi, bet – COVID-19, kūrybinės duobės ir pan. Bet gal niekas nebesutrukdys pasitikti pavasarį pabaigus paskutinę dalį.

Aido Puklevičiaus dėmesys „Gugiui“ žurnale, skirtame vyrams „FHM“

Mano rašymas ilgą laiką buvo pagal principą: rašau, kai degina noras rašyti, kai spaudžia terminas rašyti, rašau bet kur, kur turiu kompiuterį ir kai turiu laiko. O kompiuterį turiu visada, jeigu turiu kuprinę. Vadinasi, galiu rašyti automobilyje, laukdamas gydytojo, užsukęs į kavinę ir pan. Pirmąją knygą pabaigiau jau tapęs jaunu tėčiu, o antrąją iš viso parašiau tam, kad paskirčiau neskaitančiam sūnui, nes tėčio knygas jis bent skaitė. Neilgai. O šiaip – visada rašiau tarp kitų darbų, tik pastaruoju metu pradedu sau paskirti „kūrybines atostogas“ arba grafiką „50 minučių per dieną, nors ir dangus griūva“. Gerai pamenu, kaip gimė istorija apie Gugį ir Vipštą – mes su bičiuliais fantastais iš Vilniaus fantastų klubo „Dorado“ vasarą turėjome kūrybinių stovyklų, ten skaitydavome savo kūrybą, o kai man atėjo noras nusivežti naują „Gugio“ dalį, aš darbe sėdėdavau iki vėlyvo vakaro, kad tik ją pabaigčiau. (Taip, naudojausi darbo ištekliais, pripažįstu. Bet po darbo valandų!)

Pirmieji autografai 2006 m. „Lituanicone“

Kaipgi be kūrybinių duobių! Man labai dažnai būna – pradedu rašyti su didžiausiu užsidegimu, ir staiga – siena. Daryk ką nori – niekas nesusigalvoja, ugnis išblėsta, ir tada tenka dirbti. Galvoti, stumdyti, keisti veiklas (nuo rašymo prie planavimo, nuo planavimo prie to, kas parašyta, redagavimo, ar kokio klausimo patyrinėjimo). Redaguoju daug, perrašinėju – ne tiek daug, nors, pavyzdžiui, pusę ketvirto pirmosios knygos pasakojimo teko perrašyti, sulaukus pirmųjų skaitytojų pastabų.

Kartais bandau braižytis schemas, dirbti pagal įvairius pamokymus, kartais tai suveikia, kartais – ne. Kartais paprašau žmonos Ramunės – einam, man reikia su tavimi aptarti idėjas, išeiname į mišką, ji – klauso, aš – pasakoju, man irgi ima dėliotis, ji pasiūlo vieną ar kitą dalyką, diskutuojame. Kartais tą aptariu ir su ištikimais pirmaisiais skaitytojais, nors truputį gaila jiems paslaptis atskleisti. Štai ir dabar, turiu apie du trečdalius trečiosios knygos, bet vis dar nesu atsakęs sau į kai kuriuos svarbius siužetinius klausimus, ir stumdau, stumdau, keičiu, žiūriu, ką kur perrašyti, ką kur pakeisti, o to senojo teksto irgi gaila.

Iliustracijų anatomija pagal

GEDIMINĄ SKYRIŲ

STILIUS

Pirmosios knygos (turima omenyje „Kaukas Gugis ir Kerų karas“, kurią Gediminas iliustravo pirmają – aut. past.) įkvėpimo šaltinis buvo pati knyga, jos idėjos. Padarė įspūdį, kad knyga žaisminga, suprantama ir vaikams, bet kartu paliečia sudėtingas temas, kalba apie rimtus iššūkius. Dėl to ir stilių rinkausi tokį tarpinį – tarsi tamsų, bet su veikėjais, kurie gan žaismingi.

Antrojoje knygoje (turima omenyje „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, kurią Gediminas iliustravo antrąją – aut. past.) norėjau daugiau spalvų, gyvybės. Iliustracijomis norėjau perteikti gamtos turtingumą, vešlumą, nes veiksmas dažniausiai vyksta laukinėje gamtoje, kuri nelygi, nevienoda.

Tai maginės fantastikos žanras, todėl šiek tiek atsitraukimo nuo realybės irgi reikėjo, todėl ir iliustracijos balansuoja tarp realizmo, tapybos, stilizavimo ir fantastikos. Iliustracijose visada žaviuosi įdėtu darbu: sudėtinga perspektyva, anatomijos išmanymu, detalų gausa, mane toks įdėtas prakaitas stebina. Nors ir mėgstu stipriais pagrindais paremtą stilių, norisi, kad būtų originali idėja, naudotas savitas koloritas ir t. t.