Sep 29, 20226 min read

Knygos anatomija: „Lelijos nuodija miestą“

Updated: Oct 4, 2022

Teksto anatomija pagal

INDRĘ ŠALČIŪTĘ

Idėja

Sunku ir suprasti, kaip tie sumanymai atsiranda, užsimezga. Atrodo, galvoje sukasi begalė idėjų, bet pasigavau būtent šią, jaučiau, kad nenurimsiu tol, kol ji nebus perkelta iš galvos „ant popieriaus“ (kad ir kokia abstrakti ji būtų pačioje pradžioje).

Pamenu kelis išskirtinius dalykus dėl šios istorijos užuomazgų:

Supratau, kad mano mažametėms dukroms dabar svarbiausi gyvenimo herojai yra tėvai, o po kelerių metų jų ieškos knygose ir filmuose. Šių herojų žodžiai bei išgyvenimai bus svarbesni nei bet kas, kas bus sakoma mūsų lūpomis. Norėjau perduoti dalelę savo minčių netiesiogiai, kitu kanalu. Tikiuosi, kad iki tol, kol dukros išmoks pačios skaityti, spėsiu parašyti dar bent kelias knygas.
Susimąsčiau, kodėl savaitės dienas mes vadiname pirmadieniais, antradieniais... sekmadieniais, bet niekad taip nevadiname naktų (pirmanaktis, antranaktis... sekmanaktis). Man tai pasirodė juokinga, o tą juoką norėjau perkelti į istoriją. Nakties–dienos priešprieša yra svarbi ne tik pačioje istorijoje, bet ir jos kūrimo istorijoje (apie tai vėliau).

Man visada patiko istorijos apie netikėtas draugystes, situacijas, kurios kartu suveda iš pažiūros labai skirtingus žmones. Norėjau ir savo istorijoje suburti įprastomis aplinkybėmis nebendraujančius žmones. Teko sukti galvą, kaip juos suvesti, priversti susitelkti į vieną tikslą.

Nors knygoje yra tikrų įvykių atgarsių, tačiau ne jie patys įkvėpė istoriją, o labiau jų keliamas nerimas.

Pasiruošimas

Internetas – visagalis. Šioje istorijoje vienas pagrindinių dalykų buvo pirminės spalvos. Nieko apie tapybą neišmanau, tad teko šiek tiek pasidomėti spalvomis. Taip pat teko paskaitinėti apie tai, kada žydi vandens lelijos, kada tiksliai yra ilgiausios ir trumpiausios metų dienos, lygiadieniai, kokios lankymo taisyklės vaikų globos namuose.

Veikėjai

Visi veikėjai yra išgalvoti.

Turbūt keista tai prisipažinti net sau, bet save labiausiai tapatinu su neigiamu personažu – man tikrai nesvetimas pagrindinio veikėjo tėčio noras užauginti emociškai stiprius vaikus. Tik kad šis veikėjas, galbūt pats nežinodamas, kaip reikėtų elgtis, pasirinko netinkamas priemones, žodžius.

Mikas – pagrindinis knygos personažas – bando susigyventi su tėvų skyrybomis, nors man pačiai to patirti neteko. Galiu tik pasidžiaugti, kad mano tėvai santuokoje gyvena jau beveik keturiasdešimt metų, visuomet skatino mano kūrybiškumą ir suteikė galimybes tam skirti laiko.

Aplinka

Esu vilnietė, tačiau centrinis ežeras, kuris yra labai svarbi istorijos dalis, atėjęs iš Druskininkų, kuriuos aplankau bent kartą per metus. Visuomet pavydėjau druskininkiečiams, kad jie gali maudytis pačiame miesto centre, o mums, vilniečiams, reikia truputį pavažiuoti, kad rastume tinkamą paplūdimį.

Siužetas

Turiu du draugus, kurių gimimo dienas skiria lygiai pusė metų. Kalendorinius metus įsivaizduoju tarsi kvadratą (keturios kraštinės – keturi metų laikai), tad, kaip ir savo draugus, taip sujungiau ir keturis knygos veikėjus.

Niekaip negalėjau sugalvoti veikėjams vardų. Bet rašyti istoriją juos turint – kur kas lengviau, tad laikinai pavadinau juos lietuviškomis Vėžliukų nindzių vardų versijomis. Mikas – Mikelandželas, Rapolas – Rafaelis, Donatas – Donatelas ir Leonas – Leonardas. Netrukus tie vardai tiesiog prilipo ir nebemačiau prasmės jų pergalvoti.

Negaliu atsakyti į klausimą, kodėl rašiau būtent 8–12 metų vaikų grupei. Tokio amžiaus vaikų savo aplinkoje tuo metu neturėjau. Berašant teko nemažai grįžti į savo vaikystę, prisiminti, kas man tada rūpėjo, kaip mačiau pasaulį. Mąsčiau, ar šiuolaikiniai vaikai priims istoriją – joje nėra išmaniųjų telefonų, naudojamasi popieriniu žemėlapiu, kuriuo pati jau nesu naudojusis tiek daug metų.

Esu tikra miestietė, ir tai tikrai atsispindi istorijoje. Man vienas gražiausių vaizdų – tai pastatuose atsispindinti saulė auksinės valandos metu. Tą vaizdą perkėliau ir į knygą.

Specialiai neįvardijau ežero ar miesto jokiais pavadinimais, kad skaitytojai galėtų įsivaizduoti istoriją besivystant jų pačių mieste.

Kūrybinis procesas

Parašyti pirmąją rankraščio versiją užtruko apie 3 mėnesius. Žinoma, vėliau, kai sulaukiau teigiamo atsakymo iš leidyklos, buvo daug bendradarbiavimo su redaktore, atsižvelgta į konkurso komisijos rekomendacijas ir komentarus, tad prasidėjo „tikras“ darbas.

Knyga buvo rašoma vaiko priežiūros atostogų metu. Pats kūrybos procesas vykdavo naktimis – mažoji dukrelė labai prastai miegodavo, tekdavo ją supti ant rankų, tad tas valandas leisdavau be jokių kasdienybėje įprastų prietaisų, tokių kaip išmanusis telefonas, kompiuteris ar televizorius. Nuo tada mano vienas patarimų norintiems kurti – leisti sau nuobodžiauti, padaryti pertrauką nuo taip lengvai prieinamo pramoginio turinio. Iš to laikotarpio prisirinkau nemažai idėjų ir kitoms knygoms. Dabar tereikia laiko joms visoms surašyti. Tų idėjų kiekis pradėjo mažėti, kai dukra ir aš pradėjome geriau miegoti.

Kaip žinia, naktimis dažniausiai užpuola ne pačios linksmiausios mintys, viskas tarsi paaštrėja. Bandžiau savo mintis nukreipti į rašomą kūrinį, tačiau į istoriją vis tiek netiesiogiai persikėlė man nerimą kėlę tikri pasaulio įvykiai – Baltarusijoje vykę mitingai, Black Lives Matter judėjimas Jungtinėse Valstijose, pasaulį pristabdžiusi pandemija, vėliau jau sąmoningai buvo prisiminta ir Klaipėdos ekologinė krizė.

O rašydavau maždaug po valandą per dieną – kai abi dukrelės suguldavo dienos pogulio. Vadindavau tai savo auksine valanda.

Galvoje kurti istorijas yra įdomu, rašyti, išsakyti tas mintis tinkamais žodžiais – labai sunku. Matyt, žinodama, kad bet kurią minutę galiu vėl būti pasisavinta atsibudusių vaikų, tą valandą išnaudodavau labai tikslingai. Turėjau ir nustatytą terminą – labai norėjau spėti išsiųsti rankraštį Alma littera vaikų literatūros konkursui. Būtent jis ir pastūmėjo mane ne šiaip parašinėti, o rimtai dirbti.

Didesnių strigimų nepatyriau, perrašinėjau tam tikras dalis atsižvelgdama į komisijos bei redaktorės patarimus. Vienas patarimas buvo itin geras – pačioje pradžioje neatskleisti Miko nebepiešimo priežasties. Teko ilgai pasukti galvą, kaip tai padaryti, bet kai šiaip ne taip pavyko perdėlioti istoriją, rezultatas nudžiugino.

Kadangi veiksmas vyksta tiek dieną, tiek naktį, atrodė logiška visą istoriją sudėti į savaitę – septynios dienos ir septynios naktys. Toks apribojimas suteikė knygai šiokią tokią struktūrą.

Labai patiko po truputį gauti Viktorijos iliustracijas – be galo įdomu, kaip parašyta istorija interpretuojama kito kūrėjo.

Iliustracijų anatomija pagal

VIKTORIJĄ EŽIUKĄ

Stilius

Mano užduotis buvo nespalvotos iliustracijos su vienos papildomos spalvos akcentais. Jaučiausi kiek pavargusi nuo ryškiaspalvių vaikiškų knygelių, svajojau nupiešti ką nors paaugliams, ir čia išdygo šis pasiūlymas. Perskaičiusi istoriją supratau, kad tema labai artima ir apsidžiaugiau, kad skirta kiek vyresniems vaikams. Daug eskizų nedariau, kažkaip iš karto žinojau, kaip viskas turėtų atrodyti.