Knygos anatomija: „Sniego žmogelių žiema“

Teksto anatomija pagal

SELEMONĄ PALTANAVIČIŲ

IDĖJA

Matyt, pradėsiu nuo man labai svarbios temos – pagarbos kitam žmogui. Dar vaikas būdamas tik ir girdėdavau: senis besmegenis, senis besmegenis... Žinoma, taip būdavo kalbama apie vaikų iš sniego nulipdytą žmogų, kuris pats negalėjo apsiginti nuo piktų kalbų. Daug kam galvose ir liko toks jo vardas. Tačiau taip negalima! Tik pagalvokite: sniego žmogus turi labai daug smegenų, nes jo galva – didelė, tai kas, kad tos smegenys iš sniego. Tačiau jeigu yra didelių sniego žmonių, gali būti ir mažų...

Nežinau, ar daug mano amžiaus žmonių galvoja apie tai ir leidžia sau svajoti. Gal čia tik vaikų rašytojai neužauga kartu su visais? Sniego žmogeliai pas mane atėjo ne žiemą... net nežinau, kada tai įvyko, – prisiminiau, kaip atrodo žiemos pradžia, kaip krinta pirmosios snaigės, kaip jų patalas storėja, bet išlieka minkštas lyg pūkas...

Ketvirtokas

Žiemos ir laukiu, ir ne – ji nėra mano mylimiausias metų laikas. Man labiausiai patinka pavasaris. Bet jo nebūtų be žiemos. Taigi – žiema yra lyg svarbi sąlyga užgimti pavasariui. Labiausiai vertinu laiką, kai žiema ima silpti, kai randasi naujos spalvos, o laukuose – pirmi atitirpusios žemės lopai. Tada sugrįžta vieversiai, tada žemės grumstai pakvimpa nepakartojamu pavasario aromatu. Ar turiu teisę nekalbėti apie tai?

Ką žiemai išeinant daro sniego žmonės? O kaip turi jaustis žmogeliai, kurie gyvena ant stogo? Juk stogas prieš saulę vis šyla, plinka... Naktis dar suspėja prisiminti žiemą. Bet... jie iškeliauja. Vaikai manęs klausė – ar neliūdna, kad jie ištirpsta, išgaruoja?

Ne, sniego žmogeliai niekur nedingsta – kai ateina kita žiema, jie iš savo amžinybės vėl pas mus nukrinta. Paklausykite tylų nakties vakarą ir išgirsite, kaip jie krinta. Tiesa... gali būti, kad jūs per greitai suaugote ir jų nei išgirsite, nei pamatysite...

VAIKYSTĖ

Manęs klausia – ar savo knygai apie sniego žmogelius rinkote medžiagą? O, taip! Tą dariau visą gyvenimą! Nepamiršiu savo pirmųjų žiemų, kai sniego būdavo man iki juosmens, o brolių traukiamos rogės su manimi plaukdavo per sniegą lyg per jūrą. Per baltą jūrą... Gal jau tada tie žmogeliai šypsojosi man iš pašalių? O kitos žiemos buvo jau savarankiškesnės – aš pats iš sniego stačiau namus, po pusnynais kasiau ilgus koridorius...

Su teta Marija. 1957 m.

Niekada nebuvau vienas – tėtė, mama, broliai, draugai... Žiemą viskas svarbu – ir draugai, su kuriais ant kalno tempi rogeles, ir namai, kur krosnyje traška malkos, o šaltis languose piešia neapsakomo grožio gėles. Gyveni tam, kad mokytumeisi. Aš gyvenime visada buvau stebėtojas – su tėte važiuodamas rogėmis į girią žiūrėdavau į viską: kaip dailiai švytruoja arklio kanopos, kaip laksto ledo gurvoliai. O pakely sustojusios sniego nulenktos eglutės kažkodėl būdavo panašios į našlaites, žiemą išvarytas žibučių rinkti. Miške arklys iškinkomas, jam rogėse padriekiama šieno, o mes, vyrai, einame ruošti malkų. Ar įmanoma aprašyti tuos medžio, žievės, spyglių kvapus... ar galima perteikti žiemos laužo kvapą ir šilumą, tokią jaukią. Ne lašinių gabaliukas, pakepintas prieš ugnį, ne duona, o raudongūžė sniegena, tupinti ant šakelės, užkaitina kraują, nes paukščiukas toks gyvas... Ir svajonės apie žiemos pasaulį – spalva tik viena, balta, bet kiek jos atspalvių, kiek tonų, pustonių...

Tada nežinojau tų įmantrių vardų ir žodžių. Rašytojui jų ir nereikia – tam yra visai kita kalba, kitas įsivaizdavimas ir vaizdavimas.

Tada nežinojau, kad rašysiu knygas vaikams, nors supratau, kad būtų tiesiog neteisinga apie visa tai, ką matau ir suprantu, nepasakoti kitiems. Negi jie to nepamatys ir nesužinos?

Man ir pačiam įdomu – iš kur visa tai? Tas kalbėjimas, žodžiai ir laimė svajoti... Nerandu kito atsakymo – tai mamos man duota dovana! Pamenu... man visai nedaug metų, žiema, jau vėlus vakaras. Man laikas miegoti, tačiau kaip galima užmigti be pasakos? Jeigu manote, kad mama atsiverčia knygą ir skaito, didžiai klystate – knygoje pasakos ne jos, svetimos. O kokia jos pasaka... ji vis tęsiasi, ji man kalba, kuria, ir aš kartu su ja einu ten pat – kalnais, miškais, padangėm ir vėl – žeme, kur daug saulės, kur gali būti sunku, bet kur tu visada gali padaryti ką nors gero... Ar aš pamenu tas pasakas? Taip, jos manyje. Tik jų negaliu pasekti, nes jos telpa į vieną žodį: gražu.

Dar vėliau – visos mano dienos su mama – ji kažką daro virtuvėje, verda, o aš kampe prie duonkepės turiu savo kamputį ir čia drožinėju. Dabar jau negaliu suskaičiuoti randų, likusių nuo tų dienų – drožinėjau keletą metų, o kartu kalbėdavau su mama ir klausiausi. Jos pasakojimų, žodžių, dainų ir dainuškų, pasakymų ir kitokio folkloro į gyvenimą pasiėmiau tiek, kad ir dabar dažnai dar ką nors prisimenu... po šešiasdešimties metų.

Ar mama pasakojo man apie sniego žmogelius? Ne, tokių ten nebuvo. Gal todėl, kad jos gyvenimas buvo kitoks, sakyčiau – tikresnis, tikroviškas.

Vėliau, kai buvau daug didesnis, miško pievos pakrašy eglėje tarp nulinkusių šakų supintoje slėptuvėje sėdėdavau ir spoksodavau į gamtos pasaulį – nepastebėdamas manęs jis gyvendavo lyg niekur nieko. Kartą vėlų rudenį sustirau taip sėdėdamas ir jau ruošiausi lipti žemėn, bet į pievą išėjo pulkelis stirnų – jos buvo nuostabaus grožio, žoliavo, jauni stirniukai žaidė, vaikėsi... o paskui pradėjo snigti – snigo dideliais baltais kąsniais, sniege ištirpo kitas pievos pakraštys, pabalo žemė, o iš snaigių tankmės vis išnirdavo stirnos... Pamiršau šaltį, pamiršau sniegą... Buvo taip gražu, kad supratau: apie tai reikia pasakoti. Rašyti.

Su savo Cibute

KŪRYBINIS PROCESAS

Nė vienai knygai (čia nekalbu apie pažintines, kuriose reikia pateikti labai konkrečius dalykus) neturiu plano, pradėdamas rašyti nežinau, kaip ji baigsis. Per laimingą atsitiktinumą (tiesa, tie atsitiktinumai buvo du) nestudijavau nei filologijos, nei literatūros mokslų ir manęs niekas negadino, neaiškino, kokia turi (!) būti kūrinio struktūra. Antras atsitiktinumas – aš gimiau mūsų kalbos radavietėje ir kalbos mokytis man nereikėjo, žodžių žodynuose neieškau ir jų niekur neužsirašinėju.

Darbo stalas

Kūryba man yra tai, ko aš nesuprantu, nes kitaip turėčiau tapti projektuotoju, štampuotoju ir kontrolieriumi. Ne, tai tikrai ne man. Juk sniego žmogeliai neturi taisyklių, jie gali kalbėti ir daryti viską, kas tik jiems šauna į sniego galveles. Aš žiūriu į juos, džiūgauju ir pasakoju apie tai.

Kaip aš rašiau pasakojimą apie sniego žmogelius? Jį rašiau visą gyvenimą. O užrašiau vieną vasarą, kai apie sniegą visi buvo pamiršę. Nesakysiu, kad buvau pasiilgęs žiemos – tiesiog, prisiminiau visus savo susitikimus su sniegu ir neradau kitokio būdo, kaip apie žiemą papasakoti būtent taip.

Žuvinte

Knygelės tekstas parašytas greitai... gal per metus. Jį pasiūliau vienai leidyklai, kitai... Nesakysiu, kad manęs nesuprato, sakė – dabar turi ką leisti... Paskui įvyko tai, kas visada nutinka išleidus knygą, – tu su ja, su jos kūryba atsisveikini, nes viskas, apie ką rašei, jau nepriklauso tau.

Ar dar parašysiu apie sniego žmogelius? Žinoma, ne. Nes per savo gyvenimą apie juos sužinojau tiek, kiek tilpo šioje knygelėje. Kitai knygelei reikėtų dar vieno gyvenimo.

Tačiau aš žinau: ir sniego žmonės ir ypač sniego žmogeliai yra, jų pasaulis labai smagus, tik mes jo nepažįstame, nes kartais per greitai užaugame. O gaila...

Iliustracijų anatomija pagal

VILIJĄ KVIESKAITĘ

ĮKVĖPIMAS

Kai pirmą kartą skaičiau knygos tekstą, iškart atgijo vaizdiniai iš mano vaikystės žiemų. Būdama maža, labai daug laiko leidau pas senelius kaime. Manau, ta aplinka padarė didelę įtaką mano kūrybai. Seneliai gyveno vienkiemyje, o aplink – pievos, laukai, miškas, upelis ir begalinė erdvė žaidimams bei vaizduotei. Norėjosi perteikti tą stebuklingos žiemos jausmą iš vaikystės vienkiemio.

Su broliu kaime. 1991 m. žiema

Ryškus prisiminimas iš vienų vaikystės Kalėdų – visuomet Kūčių dieną su tėvais ir broliu važiuodavome į kaimą pas senelius, bet tais metais buvo labai šalta žiema, tėčio žiguliukas neužsikūrė ir mes likome namie Jonavoje. Kalėdų rytą bandėme važiuoti dar kartą, pavyko, bet kaimo keliukas buvo taip užpustytas, kad iki sodybos negalėjome privažiuoti. Mašiną palikome ant kelio, o patys bridome per purias, nepramintas pusnis. Ir Sniego žmogelių žiemoje daug tokių paprastų, kasdienių, bet šiek tiek stebuklingų akimirkų – baltumo, stebėjimo, neskubėjimo, eglutės ir arbatos kvapo. Bandžiau tai pagauti ir iliustracijose.

Kalėdų rytas kaime. Per pusnis pramintas takelis. 1996 m.

VEIKĖJAI

Vienas iš knygos veikėjų, senelis, labai panašus į mano senelį – su tokia pat juoda kailine kepure ir veltiniais.

Piešiant teko ilgiau paieškoti, kaip atrodys pagrindiniai veikėjai – sniego žmogeliai. Iš pradžių juos įsivaizdavau nulipdytus iš sniego rutuliukų, tarsi mažus sniego senius, bet toks vaizdas man nelabai patiko. Rašytojas, vertindamas bandomąsias iliustracijas, patarė piešti juos abstraktesnius ir panašesnius į debesėlius. Šis patarimas padėjo susidėlioti galutinį vaizdą.

KŪRYBINIS PROCESAS

Šios knygos iliustracijas kūriau vasarą – buvo labai karštos dienos, o man teko galvoti apie pusnis ir šaltį.

Piešdama iliustracijas tuo pačiu metu dėliojau ir maketą – teksto knygoje nemažai, reikėjo atsirinkti, kurias vietas iliustruoti, taip pat išlaikyti vientisą teksto bei iliustracijų ritmą ir dar sutilpti į iš anksto leidyklos numatytą puslapių skaičių.

Iliustracijų eskizus pirmiausia piešiu pieštuku popieriuje, dažnai ne galutines kompozicijas, o tik fragmentus, tuomet viską dėlioju ir spalvinu kompiuteryje. Šios knygos koloritą labai aiškiai padiktavo tekstas – sniego žmogelių pasaulis šaltas, bet švelnus.

Labai mėgstu kūrybai turėti atskirą tylią erdvę, tad dažniausiai užsidarau studijoje ir dirbu iki vėlaus vakaro. Su sniego žmogeliais užtrukau visą vasarą, tačiau derinau ir su kitais darbais.

Darbo vieta

Beje, pirmieji personažai mano kūryboje atsirado prieš pradedant intensyviau dirbti su knygų iliustracijomis, maždaug 2010 m. Tai buvo iš polimerinio molio lipdyti šiek tiek mistiniai žvėrys – kaip žaidimas sau pačiai. Jau tuomet buvo svarbu, kad kiekvienas personažas būtų su savo charakteriu, nuotaika, tik jam būdingais bruožais, forma. Gali būti, kad šie pažaidimai ir ieškojimai po truputį kėlėsi ir į iliustracijų pasaulį.

Žvėrėnai

KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS

Selemonas Paltanavičius

Gimiau prieš 65 metus kaime, prie Kazlų Rūdos girios.

Studijavau biologiją, o jos mokausi nuo tos akimirkos, kai save supratau esant šiame pasaulyje, iki šios dienos.

Dirbau... Kaime išmokau visokių darbų, be kurių vyras negali užaugti. Vėliau dirbau Žuvinto rezervate, 40 metų – valstybinėse tarnybose. Jos atėmė begalę brangaus laiko ir antrukart sau to negalėčiau leisti.

Knygos

Knygų išleista daugiau kaip 80, parašyta – dar daugiau.

Išskirčiau pačias svarbiausias man pačiam:

miela pati pirmoji „Žalio miško istorijos“ (Vaga, 1978),

svarbi „Raudonkojis raudonsnapis“ (Vyturys, 1989), nes ant jos buvo mūsų trispalvė...

Svarbios ir „Pėdsekio vadovas“ (Mokslas, 1992),

„Velniukas ir vieversiukas“ (Žara, 2005),

„Leopardas Leonardas“ (Žara, 2008),

„Brunas“ (Nieko rimto, 2019)...

Apdovanojimai nelabai man svarbūs. Pora knygų (o gal net 3 ar 4) išrinktos metų knygomis. Esu apdovanotas Prano Mašioto premija, Vaikų literatūros, Česlovo Kudabos, Petro Abukevičiaus premijomis.

Vilija Kvieskaitė

Gimiau 1988 m. Jonavoje.

Baigiau grafinį dizainą Kauno kolegijos Menų fakultete. 6 metus dirbau dizainere leidykloje „Nieko rimto“. Ši patirtis buvo puiki mokykla – pažinau leidybos virtuvę, ruošiau spaudai knygas ir vis daugiau piešiau. Iliustruoti knygas tyliai svajojau labai seniai, o svajonė išsipildė 2017 m., kai kartu su kolega iš tos pačios leidyklos Benu Bėrantu sukūrėme pirmąją paveikslėlių knygą „Riešutortas“.

Mokykloje ir studentavimo metais yra tekę dirbti daržovių šiltnamiuose, ledų gamybos ceche (išsipildė vaikystės svajonė prisivalgyti ledų, kiek telpa). Vėliau dar dirbau reklamos agentūroje dizainere, o pastaruosius ketverius metus dirbu savarankiškai – kuriu iliustracijas ir maketus knygoms, plakatus, pakuotes, rengiu kūrybines dirbtuves.

Knygos ir apdovanojimai:

Benas Bėrantas „Riešutortas“ (Nieko rimto, 2017)

Benas Bėrantas „Baubaimė“ (Nieko rimto, 2018)

Šios dvi knygos verčiamos arba jau išverstos į vokiečių, prancūzų, suomių, latvių, rumunų, turkų, graikų, ukrainiečių, kroatų ir slovėnų kalbas.

„Baubaimė“ įtraukta į prestižinį tarptautinį katalogą „Baltieji varnai 2019“.

Selemonas Paltanavičius „Sniego žmogelių žiema“ (Alma littera, 2019)

Vytautas V. Landsbergis „Kaip pelytė Zita žmogumi pavirto“ (Dominicus Lituanus, 2020)

Kazys Jakubėnas, Violeta Palčinskaitė, Janina Degutytė, Ramutė Skučaitė „Kiškių troleibusai“ (Alma littera, 2020)

AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba