Inga Dagilė – grafikos dizainerė ir vaikų knygų iliustruotoja. Jos kurtos knygos yra pelniusios gausybę apdovanojimų. Visgi sėkmę „grožio konkursuose“ lemia ne tik iliustracijos, bet ir bendras knygos apipavidalinimas. Tad šį kartą norime žvilgtelėti į menkiau pažįstamą grafikos dizainerio profesiją. Kaip knygą vaikams prakalbinti ne tik pasakojama istorija ir iliustracijomis, bet ir kompozicijomis, šriftais, spalvomis, gal net paraščių „pauzėmis“?
Iš šono kartais atrodo, kad sėkmingiems kūrėjams viskas klostosi lengvai, be didelių pastangų. Žinojimas, kad visiems pasitaiko sunkumų atpalaiduoja ir įkvepia. Pasidalinkite, su kokiomis kūrybinėmis nesėkmėmis yra tekę susidurti profesiniame kelyje? Kaip ta pati situacija atrodo iš laiko perspektyvos?
Baigusi mokslus dailės akademijoje buvau griežtai apsisprendusi, kad į spaudą nieku gyvu nelįsiu. Gąsdino didelė atsakomybė ir klaidų, kurių atspausdintame leidinyje jau nebeištaisysi, baimė. Todėl sąmoningai vengiau tokių užsakymų. Ilgai dirbau su internetiniais projektais, o po vaikų auginimo metų netikėtai atsiradę pasiūlymai iliustruoti Rositos Makauskienės „Svajonių kalną“, vėliau Evelinos Daciūtės „Drambliai ėjo į svečius“ viską apvertė aukštyn kojom. Supratau, kad kurti knygas yra pats didžiausias smagumas. Ir kur aš anksčiau buvau? Kiekviena nauja knyga yra didžiulis iššūkis, atsakomybė, daug kūrybos ir keletas taisyklių, o viską vainikuoja apčiuopiamas į knygos formą sugulęs rezultatas. Klaidų baimė niekur nedingo, tačiau kartu išugdė kruopštumą, dėmesingumą, įnešė sveiko jaudulio. Sumaketavus knygą, galutinius failus peržiūri nemažai žmonių, todėl didelių klaidų čia retai pasitaiko. Vienoje mano maketuotoje knygoje yra žodyje praleista raidė. To nepastebėjo nei autorė, nei redaktorė, nei kūrybos vadovė, nei aš.
Knyga buvo išleista be vienos raidės, ir nors raidės trūko labai matomoje vietoje, to daugelis skaitytojų taip ir nepastebėjo.
Vėliau knygos tiražas buvo kartojamas ir turėjau progą šią klaidą ištaisyti. Kita mano nesėkmė yra vienos knygos maketas. Jis gavosi puikus, tad lyg ir sėkmė, tačiau mano knygos įsivaizdavimas, kurį aš galiausiai įgyvendinau, prieštaravo kūrinio iliustruotojos įsivaizdavimui. Be jokių piktumų, su abipuse pagarba ji negalėjo priimti mano varianto, o aš – jos. Smalsu, kurį variantą pasirinko leidykla? Rudenį turėtume pamatyti. Daugelis nesėkmių lieka užkulisiuose nepastebėtos ir tik nedaugelis apie jas sužino ar pamato. Galbūt kitas popierius būtų labiau tikęs, kitas formatas pigiau kainavęs, o kitoks įrišimas būtų knygai suteikęs norimą efektą. Viso to dar tik mokausi.
Prie knygos prisiliečiate iš įvairių pusių – tiek iliustruodama, tiek kurdama knygos dizainą. Ar galima teigti, kad iliustravimas yra kūrybiškesnis darbas, o knygos dizainas, maketavimas – daugiau amatas? O gal toks palyginimas knygų dizainerį gali net įžeisti? Iš dalies su tuo sutikčiau, nes man pačiai maketavimas yra gerokai paprastesnis užsiėmimas nei iliustravimas. Yra knygų kategorijos, kurias maketuoti galima puikiausiai išmokti. Knygas vaikams priskirčiau prie tų, kurioms amato žinių nepakanka. Jas maketuojant, reikia kūrybiškumo ir įsijautimo. Kas tinka vienai, gali visiškai netikti kitai, standartiškose situacijose panaudoti sunkiai suderinami šriftai tam tikrame kūrinyje kartu su iliustracija gali suskambėti tiesiog tobulai.
Maketavimas knygą gali pastiprinti arba sumenkinti, nebūtinai gražus maketas yra patogus naudoti. Maketuotojas gali įtakoti knygos skaitymo malonumą.
Netinkamai parinktas raidžių dydis, tarpai tarp eilučių, nepatogiai išdėliotas tekstas, per mažas teksto kontrastas su iliustracija gerokai apsunkina skaitymą, istorijos suvokimą, tai gali sukelti knygos atmetimo reakciją. Nors gali atrodyti, kad šis darbas yra labai svarbus, vis tik, mano manymu, svarbiausi žmonės kuriant knygą vaikams yra autorius ir iliustratorius. Jei istorija nevykusi, o iliustracijos neskoningos, geras maketas knygos neišgelbės.
Papasakokite plačiau apie savo, kaip knygų dizainerės, darbo virtuvę – kaip atrodo visas kūrybinis procesas?
Knygos formatą leidyklos dažnai suderina su iliustratoriumi ir spaustuve, dar prieš pradedant iliustruoti knygą. Tad kartu su nauju kūriniu ir jo iliustracijomis dažniausiai gaunu ir knygos išmatavimus. Pirmiausia programoje sukuriu reikiamą formatą, padrikai į puslapius sudedu tekstus ir iliustracijas. Tik susidėliojusi pirminį vaizdą, suprantu užduotį, imu justi knygos formą ir turinį. Geriausia darbus pratęsti kitą dieną, kai mintyse susiguli vaizdas ir įgaunu drąsos įsiterpti į teksto ir iliustracijų kūrėjų santykį. Kiekvienas šriftas, juo parašyti tekstų blokai ir blokų formos kuria skirtingus vaizdus ir nuotaikas.
Būna keista, kuomet išbandžiusi gausybę šriftų ir tekstų sudėliojimo būdų, atrandu tik vieną vienintelį, kuris labiausiai tinka tuo metu maketuojamai knygai. Suradusi jį, visada garsiai sušunku iš džiaugsmo. Sunkiausioji dalis būna baigta!
Durys į knygą atrakintos ir beliko sudėlioti viską į savo vietas. Ar tekste turi atsirasti spalvų, padiktuoja kūrinys bei iliustracijos. Kartais, nepamačiusi iliustracijų, knygą įsivaizduoju būsiant visai kitokią, tačiau kai jas pamatau, savo viziją turiu pamiršti, nes mano ankstesni įsivaizdavimai visai nebetinka. Teksto turinys, iliustracijos ir knygos maketas negali žaisti atskirai. Jie turi būti stipri komanda: vienas kitam padėti, silpnesnę dalį, kur reikia, pastiprinti, vienas kitą papildyti. Įdomesni įrišimai ar drąsesni formato, popieriaus ir maketo sprendimai, labai tikiu, manęs dar laukia ateityje, kai sulauksiu tokio sprendimo ieškančio kūrinio.
Esu ne sykį girdėjusi, kaip tarp knygos iliustruotojo ir teksto autoriaus atsiranda stiprus ryšys, užsimezga draugystė. O kaip su knygos dizaineriu? Ar kurdama daug bendraujate su teksto ir iliustracijų kūrėjais?
Kuo daugiau knygų tenka maketuoti, tuo įvairesnių situacijų pasitaiko. Jeigu pažįstu autorius, būna lengviau suprasti jų kūrinį ir atrasti teisingiausią maketo sprendimą. Bendravimas su jais darbą papildo įdomiais patyrimais ir maloniais pašnekesiais.
Bendri kūrybiniai išgyvenimai paskanina knygos atsiradimo džiaugsmą, o kartais tai išauga į toliau besitęsiančią gražią draugystę. Tai ypač džiugina.
Kaip skiriasi Jūsų pačios iliustruotos knygos dizaino kūrimas nuo kito dailininko iliustruotos knygos apipavidalinimo? Galbūt iliustruodama pati, mintyse jau matote knygą kaip visumą? O gal kito dailininko iliustracijas, kaip tas išsibarsčiusias aveles, į knygos formatą suguldyti yra lengviau?
Maketuoti savo pieštą knygą iš vienos pusės yra daug lengviau, nes išties, prieš pradėdama ją kurti, jau matau jos bendrą vaizdą ir galiu ta linkme judėti pirmyn. Knygos maketavimas tokiu atveju vyksta paraleliai su iliustravimu. Jei patinka teksto sudėliojimas, priderinu prie jo iliustraciją, jei tekstas nesižiūri viename atvarte, padalinu jį į du ir sukuriu
papildomą iliustraciją.
Atsiranda daugiau laisvės ir kūrybos.
Pačiai iliustruoti ir maketuoti knygą užtrunka gerokai ilgiau, pats kūrybinis procesas yra painesnis, iš savęs daugiau reikalauju, kartais paskęstu kūrybinėse abejonėse, ieškodama sau patinkančios visumos vaizdo.
Kitų kūrėjų sukurtos ir nupieštos knygos su savimi atsineša labai daug informacijos, kuri diktuoja maketo vaizdą. Man patinka tarp savo iliustruojamų knygų maketavimo įterpti kitų autorių knygas. Taip greičiau atitrūkstu nuo ilgo vienos knygos kūrybinio proceso, pagyvenu kitose istorijose, pasiganau po kitų iliustratorių kūrybą, pailsiu ir vėl labai pasiilgstu iliustruoti.
Ar pati labiau mėgstate dirbti su paveikslėlių knygomis, ar kurti daugiau teksto turinčių knygų dizainą?
Iliustruoti ir maketuoti knygas vaikams man yra maloniausias užsiėmimas. Kai tą darau, tai net sunku pavadinti „darbu“. Kiekviena knyga – nauja kelionė. Ar knyga turi daugiau teksto ar mažiau, nėra svarbu. Patinka derinti žodžius su vaizdais. Esu sukūrusi dizainą kelioms receptų knygoms, kuriose gausu teksto, nuotraukų ir mano piešinių. Džiaugiuosi jomis lygiai taip pat, kaip ir sukurtomis knygomis vaikams. Šriftai, jų dydis, spalva, tarpusavio derinimai, fonai, formos, iliustracijos, nuotraukos, popierius – visų jų tarpusavio santykis ir žaismė man labai patinka.
Ar būna situacijų, kad knygos dizainerio pasiūlytas sprendimas yra nepriimtinas leidėjui ir tenka jį keisti „pagal užsakymą“?
Su šia situacija kol kas dar nesu susidūrusi. Kiekviena knyga atsineša savo užduotį: tekstą, vaizdą, biudžeto ribas, kartais ir autorių pageidavimus. Įsiklausymas ir pajautimas labai padeda surasti tai situacijai tinkamiausius sprendimus. Kūrybinio proceso metu visuomet kyla diskusijų. Kartais jas inicijuoju aš, kartais leidykla ar autorius. Tai yra labai sveikas bei natūralus dalykas, padedantis pasiekti geriausią rezultatą.
Ar atsižvelgiate į vyraujančias maketavimo ir iliustravimo tendencijas? O gal kurdama pasikliaunate tik savo širdimi ir nuojauta?
Dažniausiai pasikliauju širdimi, o prie jos pridedu žinias. Ne kartą buvo taip, kad padarau taip, kaip jaučiu, o tada klausiu draugų ar specialistų iš šalies – ar taip, kaip padariau, gerai atrodo ne
tik man.
Kokias knygas skaitote savo vaikams? Ar skatinate juos ieškoti ir rinktis, ar stengiatės formuoti meninį skonį pati? Gal būna situacijų, kai vartydama knygą vaikams susierzinate dėl jos „techninės“ pusės – prasto skaitomumo, negrabaus dizainerio darbo?
Knygas vaikams pirkdavau, kai dar net nebuvo minčių apie vaikus. Jos mane visada traukė. Būna, kad ir dabar sau nusiperku, turiu specialiai tam skirtą „mamos“ knygų lentyną. Jeigu parsinešusi knygą matau, kad vaikų ji nesudomina, papasakoju, kodėl ją įsigijau, kas joje patiko, kuo ji ypatinga.
Kartais parsinešu kelias naujas knygas ir padedu ant stalo. Stebiu vaikus, kada jas pastebės ir kurią pasirinks pirmiausia.
Dažnai pirmiausia pasirenką vieną ir gyvena su ja visą savaitę, kitų net nepavarto. Po kurio laiko ateina ir kitų knygų metas. Stebėti yra be galo įdomu: kas patraukia, kas atstumia. Jei tai prastesnės meninės vertės knyga, skaitydama vaikams analizuoju, kas vaikams joje patinka. Namuose knygų yra visokių: ir kokybiškų, ir mažiau vertingų. Tas, kurios išties labai prastai padarytos ar parašytos, surenku ir tyliai ištremiu iš namų, kad vietoj jų lentynoje atsirastų vietos geresnei knygai.
Labai smalsu, kokia Jūsų pavardės – Dagilė – istorija?
Istorija yra labai paprasta. Mano vyro pavardė yra Dagilis. Nenorėdama tapti labai suaugusia ir rimta, tekėdama vietoj „–ienės“ pasirinkau trumpesnę formą „Dagilė“. O ir paukštukai be galo patinka.
Na ir pabaigai jau tradiciniu tapęs klausimas – kaip kapstotės iš kūrybinių duobių, jei tokių pasitaiko?
Įkritus į kūrybinę duobę, labiausiai padeda plyta juodo šokolado arba darbų atidėjimas kitai dienai.
Inga, dėkoju už pokalbį!
Kalbino Elzė Gerdvilienė
Comments