Teksto anatomija pagal
DANGUOLĘ KANDROTIENĘ
IDĖJA
Visuomet norėjau būti rašytoja. Iš to noro gimė ne tik knygos, bet ir leidyklos „Terra Publica“ ir „Debesų ganyklos“. Tiesa, niekada neketinau kurti vaikams, planavau būti rimta rašytoja ir rašyti storas knygas, kurios keistų pasaulį. Skaityti pradėjau penkerių, o iki pirmosios klasės jau buvau perskaičiusi visas paveikslėlių knygas savo kaimo bibliotekoje. Tempdavau jas namo ne po vieną, o kiek pakeldavau (arba kiek leisdavo bibliotekininkė).
Vėliau jau buvo garbės reikalas perskaityti kokią storą rimtą knygą, visiškai netinkančią mano amžiui. Prisimenu didžiai nustebusias savo pradinių klasių mokytojos akis, kai antroje klasėje vietoj vaikiško eilėraštuko išpyškinau ilgoką Petro Cvirkos romano „Frank Kruk“ ištrauką apie kiaulės skerdimą. Tuo metu vyresnėlis brolis kaip tik ruošėsi raiškiojo skaitymo konkursui ir mokėsi tą ištrauką garsiai. Tad plonas vaikiškas knygas tenka skaityti dabar...
VEIKĖJAI
Pasaibos personažas gimė tuoj pat po knygos „Spintos istorijos“, 2013 metais, vieną savaitgalį tvarkant dukros kambarį. Mažosios lova buvo su patalynės dėže, įsprausta tarp spintos ir komodos, todėl, norint ją atitraukti ir išvalyti, reikdavo kviestis pagalbą. Ir tai būdavo nedažnai. Tąkart mano ir dukros grobis buvo ypač gausus: žaisliukai, plaukų gumytės, pasimetusios kojinės ir dulkių bei šiukšlyčių gumuliukai. Kojinių buvimą po lova mažajai buvo lengva paaiškinti, bet štai kodėl dulkės sušokusios į keistus gumuliukus, reikėjo pasukti galvą. Taip atsirado keistas padaras po mergaitės lova, kuris ne tik ten sutempia saldainių popierėlius, kojines, bet ir specialiai (ir labai tvarkingai) sukutuliuoja dulkeles. Pirmojoje knygoje Pasaiba Sofijai sako: „Kad dulkelės būtų tvalkingos tvalkingos, pilstukais kutini kutini il iseina kutuliukai. Kuo daugiau kutini, tuo glazesni iseina.“
Pasaiba gimė iš noro paskatinti vaikus viskuo domėtis, išbandyti naujas veiklas. Štai kodėl žmogysta kiekvienoje knygoje kuo nors susižavi ir nori daryti viską: tapyti, dėlioti piramides, gaminti želę, konstruoti, taisyti motociklą, surengti tarakonų lenktynes. Nes pasaulis yra didžiulis ir, kad jį pažintum, turi būti smalsus! Kai vidinis vaikas užmerkia akis, žmogus ima senti, ir tai neturi nieko bendra su amžiumi.
Pasaiba nėra idealus, nes visi mes turime kokių nors ydų. Jis melagis ir smaližius, be to, švepluoja ir mėgsta „drūtus“ žodelius. Toks netobulas, smalsus, padūkęs, jis užkariavo ne tik mažųjų skaitytojų, bet ir jų tėvų širdis. O koks vaikas nenorės girdėti, kaip švepluoja jo tėtis ar mama? Kad žinotumėte, koks skaitytojų pasipiktinimas kilo, kai antrojoje knygoje Pasaiba (kritikų rekomendacijomis) ėmė mažiau švepluoti! Rašė piktos mamos, tėčiai ir vaikai. Viskas, daugiau kritikų nebeklausau.
Pasaiba – pats mylimiausias mano personažas. Ir pats įkyriausias, nes jau parašiau penkias knygas: „Pasaiba“, „Pasaiba ir maumų medis“, „Pasaiba ir dingęs liūtas“, „Pasaiba ir receptų vagys“ bei pažintinę „Pasaibos kelionė po Lietuvą“. Vos tik nusprendžiu, kad jau viskas – šita knyga apie žaliaakį žmogystą tikrai tikrai paskutinė, – būtinai kas nors atsitinka: gaunu graudų skaitytojo laišką, paskambina kokia įmonė ir paprašo sukurti pažintinę knygelę, ar tas gauruotas padaras ima ir prisisapnuoja. (Jau žinau, apie ką bus kita knyga, bet kaip gerai, kad dar niekam neprisižadėjau!)
APLINKA
Aš esu ne tik grožinių, bet ir pažintinių knygų autorė, todėl kiekviena knygos detalė man yra svarbi. Manau, kad žmonės dažniausiai pernelyg tiki įkvėpimu. Užuot laukus įkvėpimo, daug svarbiau tiesiog rinkti medžiagą, užsirašinėti ir dėlioti kūrinį savo mintyse. Todėl aš nuolat ką nors užsirašinėju, o mano darbiniai užrašai pilni idėjų naujoms knygoms. Tvarkant stalą tenka peržiūrėti visus popierėlius, kad kokia gera mintis neiškeliautų į šiukšlių dėžę.
Kiekvienoje knygoje apie Pasaibą yra tikrovėje egzistuojančių dalykų, kuriuos skaitytojas galėtų pats pamatyti: pievose iš tikrųjų auga lotyniškais vardais pavadinti augalai, Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje kabo pirmojoje knygoje aprašyti paveikslai, o „Pelkių miglos“ želės receptas taip pat tikras, nors ir labai neįtikėtinas. Kaip ir tikros piktos muziejaus salių prižiūrėtojos – pabandykite rankomis paliesti kokį nors muziejaus eksponatą ir patys tuo įsitikinsite.
KŪRYBINIS PROCESAS
Kartais žmonės klausia, ar rašau knygas savo vaikams. Ne, rašau knygas visiems vaikams. Ir dar rašau dėl to, kad man tai labai patinka! Kartais, žiū, sugalvoji kokią istoriją, sudėlioji visus kabliukus, paslepi visus daiktus spintose, užkoduoji, o vos prisėdus rašyti istorija ima tekėti sava vaga: vingiuoja, cypia, raitosi savaip lyg už uodegos pastvertas žaltys. Skaitai ir negali patikėti, kad viskas taip neplanuotai susidėliojo. Tai toks rašytojiškas adrenalinas!
Tiesa, pirmoji mano knygų skaitytoja – dukra Karina. Vos baigusi kūrinį, jį atspausdinu ir susegusi atiduodu savo kritikei. Ir, patikėkite, ne tokia ji maloni: kada gi dar gali kiek nori kritikuoti mamą? Laikausi vienos tradicijos: kiekvienoje knygoje paslepiu vieną ar kelias detales, kurios skirtos tik Karinai, ir ji visuomet jų stropiai ieško. Turi būti kokių nors privalumų, jei jau esi rašytojos dukra!
Knygų paprastai niekam nededikuoju, jos skirtos visiems skaitytojams. Savo taisyklei nusižengiau tik naujausioje knygos apie Pasaibą dalyje „Pasaiba ir receptų vagys“. Paskyriau ją savo tėčiui, jau daugiau nei 18 metų stebinčiam šitą žemę nuo debesies kraštelio, – mano vaikystės nuotykių bendrakeleiviui, ne kartą padėjusiam nuslėpti išdaigas nuo mamos. Jis ne sykį traukė vinis iš mano padų, slėpdavo sulaužytus žaislus, vaduodavo mano piršus iš sutirštinto pieno skardinių, vesdavosi kartu į pelkę tyrinėti paukščių lizdų. Tėtis iš tiesų pelkėje užkasė puodą su karamele ir nulaužtu samčiu, kaip kad rašiau knygoje. Ir tai, kad mano šunytė vardu Karamelė, tikrai ne atsitiktinumas...
Rašytojo supergalia yra paversti paprastus dalykus nepaprastais: prakalbinti pieno puodelį, pelę, užkelti močiutę ant motociklo ar pajudinti augalą. Pamenu linksmą nutikimą rengiant antrąją knygos dalį „Pasaiba ir maumų medis“. Maumų medis – tai maumedis, išskirtinis medis, nes kasmet numeta spyglius – to nedaro nė vienas kitas spygliokas. Tačiau maumedis kaip maumedis, smagiausias knygos augalas – pakštukas. Gamtoje jis turi savo analogą – tai yra tryškenis, dar vadinamas triušių agurku. Knygoje pakštukai – nei tai augalai, nei gyvūnai, bet labai į juos panašūs. Kalbos redaktorė, taisydama knygos tekstą, pasiskundė negalinti internete surasti tokio augalo ir sutikslinti jo pavadinimo. Pakikenau smagiai ir užmiršau. Netrukus ir dailininkė parašė: „Gal gali atsiųsti pakštuko nuotrauką? Niekur internete nerandu.“
Tikriausiai nėra bjauresnio dalyko rašytojui kaip dirbti leidyklos direktoriumi. Tai kaip chirurgui save operuoti, nes tu ne tik gerai išmanai visą knygos anatomiją, žinai daug skaičių, bet ir, visą dieną dirbęs prie kitų knygų, turi rasti jėgų rašyti savąją. Direktoriaus pareigos neturi darbo valandų, todėl mano iššūkis – ne sugalvoti, ką rašyti, o rasti tam laiko ir jėgų. Seniau kurdavau naktimis: grįžtu po darbų, pamiegu porą valandų ir sėdu rašyti. Dabar taip nebegaliu, tenka surasti laisvą pusdienį ar dieną. Dažnai rašau sekmadieniais, nes šeštadienį darydama kitus darbus pailsinu galvą.
Vieno skaitytojo paprašyta suskaičiavau, kiek valandų praleidau su Pasaiba. Vienai knygai parašyti ir suredaguoti man reikia 24 darbo dienų. Penkios knygos, taigi beveik 1000 mano gyvenimo valandų atiduota Pasaibai. Šimtas piktų bobučių, visai nemažai!
Rašau kompiuteriu prie savo darbo stalo. Aplink stalą kabo keletas paveikslų su pegasais. Pirmąjį paveikslą su sparnuotu žirgu gavau kartu su Prano Mašioto premija 2014 metais, jo autorius – Vytautas Žirgulis.
Dažnai leidykloje prisižadu kokius nors terminus, o paskui jau reikia pasistengti. Tad kartais tenka rašyti nuo visų pasislėpus. Galiu išduoti labai gerą vietą rašymui – kartą lyjant pasislėpiau savo automobilyje ir netrukdoma parašiau net du skyrius.
Iliustracijų anatomija pagal
JURGITĄ RANCEVIENĘ
STILIUS
Kūrinių apie Pasaibą iliustracijų stilius yra komercinis, animacinis, tačiau gerąja prasme. Visos knygos yra herojiškos, lengvos, kupinos nuotykių. Norisi su personažais greitai šokinėti iš puslapio į puslapį, labai nesukant galvos, sekti iliustruotą pasakojimo siužetą, tarsi žiūrėtum animacinį filmą.
Pats tekstas, žanras, personažas padiktuoja iliustracijų stilių. Taip pat be galo svarbus paties rašytojo noras, matymas. Garsus tapytojas George Condo yra pasakęs, kad tapyboje iliustracijos braižas yra labai aktualus ir populiarus, tačiau dailininkas privalo pasirinkti temą atsakingai. Nes iliustracijos kalba yra kaipmat atpažįstama mažiausių žiūrovų. Vaikystėje esu turėjusi nepaprastai gražiai, meniškai iliustruotų knygų, tačiau man, vaikui, jos buvo neatpažįstamos, sunkiai suprantamos ir net baugios. Suaugusiojo akimis jas matau visai kitaip. Kur kas romantiškiau.
Iliustracijas vaikų leidiniams kuriu jau daugiau nei 20 metų. Domiuosi vaikų literatūra, ypač iliustravimu, renku man aktualią medžiagą. Tas archyvas per daug metų tiesiog nusėdęs mano galvoje. Veikėjo paveikslas ryškėja mintyse skaitant tekstą. Pradedi numanyti, kokia jo eisena, dydis, kokios ydos, kaip jis atsimerkia, kaip žiūri. Herojus turi tiesiog sėdėti šalia tavęs.
VEIKĖJAI
Knygų apie Pasaibą iliustracijas kūriau Danguolės fantazijos vedama. Man labai patinka šis personažas. Aš irgi padauža. Kaip ir šiam herojui, man dažnai nutinka neplanuotų nuotykių.
Turiu du sūnus. Abu puikiai sutartų su Pasaiba. Tiesa, vienas jau suaugęs, tad aktualu tik jaunėliui, ypač kalbėjimo ypatumai. Be to, kurdama dirsčiojau į Danguolę ir jos namiškių aplinką. Didžiuojuosi pelkių Gliaumu. Jį piešdama vizualizavau savo vaikystės pelkių padarą. Man nepaprastai malonu, kad toks personažas gimė Danguolės istorijoje. O skaitydama pakštukų aprašymą numaniau, kokį augalą autorė turi galvoje. Ieškodama jo internete, buvau tikra, kad jis taip ir vadinasi. Buvo daug juoko.
APLINKA
Aš, kaip dailininkė profesionalė, kartais pasiūlau knygos bendrą vizualinį stilių, šriftą. Moku savo siūlymus pagrįsti ir kol kas puikiai sekasi rasti bendrą kalbą su autoriais.
Kai pasirenkamas animacinis iliustravimo stilius ir kūrinio veiksmas sukasi aplink personažą, tai piešinio akcentu tampa personažas, o ne fonai. Kažkas iš autorių gal mestų į mane akmenį ir sakytų, kad tai pigus triukas, bet jūs paklauskite skaitytojų vaikų. Jiems to ir reikia. Ar kada vaikystėje žiūrėdami animacinį filmą pastebėjote, kaip išpieštas fonas? Manau, kad ne. Nors kai kuriuose iš jų tiesiog meno kūriniai, skirtingų autorių darytos užsklandos. Lietos akvarelės, be galo daug darbo įdėta. Vieni animatoriai ruošdavo personažus, o kiti – fonus.
Tačiau vaikai atsimena tai, kur herojus buvo, pavyzdžiui, miške, mieste. Naujausioje knygoje apie Pasaibą pavyko suvaldyti lėkimą, iliustracijų „judrumą“ įtraukus įvadinius puslapius, kuriuose nedideliuose ovaluose pristatomi skyriai.
KŪRYBINIS PROCESAS
Kai pasaulį ketino išvysti pirmoji knyga apie Pasaibą, aš jos iliustruoti negalėjau (Pirmoji „Pasaibos“ knyga iliustruota Sigitos Populaigienės – aut. past.), nes laukiausi mažylio ir tas laikas buvo tikrai nelengvas išbandymas mano sveikatai.
Vėliau, kaip ir visoms mamoms, buvo visokių reikalų. Ir vis dar atsiranda, nes sūnui šešeri. Taip pat aš daug tapau, važinėju po parodas. Reikia suderinti abiejų veiklų tempus. Skirti laiko, persiorientuoti. Jei atvirai, neatsimenu, kiek laiko užtruko visų mano iliustruotų knygų kūrybiniai procesai. Terminai nebūna labai ilgi, net jei ir būtų, tempas tikrai išliktų toks pats.
Tiesa, naujausią knygą apie Pasaibą iliustravau per dvi savaites. Reikėjo per dešimt dienų, bet nesugebėjau. Tačiau vis tiek suspėjome ir Pasaiba su trenksmu pasirodė Vilniaus knygų mugėje. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Pasaiba man buvo toks realus, kad ėmiau ir pasiūliau Danguolei padaryti personažo lėlę, skulptūrą. 2017 m. prieš Knygų mugę su mažuoju apgriozdinome stalą ir pagaminome šios žmogystos lėlę. Dabar Pasaiba keliauja per Lietuvą ir patiria įvairių nuotykių. Kartais juos papasakoja.
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
DANGUOLĖ KANDROTIENĖ
Gimiau 1975 m. balandžio 22 d. Prienų rajono Jiestrakio kaime.
Kaimo pavadinimas kilęs nuo Jiesios upės, tik ji mums, vietiniams, ne upė, o peršokamas upeliukas. Kartą patvenktoje Jiesioje ėmiau skęsti, draugė ištraukė. Tada nebeliko nieko kito, kaip išmokti plaukti.
Baigiau Kauno „Rasos“ vidurinę mokyklą (dabar VDU „Rasos“ gimnazija). Nors mokykloje mokiausi labai gerai, pavyzdingu elgesiu nepasižymėjau. Laimei, stojant į universitetą tada jau nebereikėjo pristatyti charakteristikos. Baigiau Kauno technologijos universitetą, dabar mano fakultetas vadinasi labai skambiai – Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas.
Esu pažintinių knygų suaugusiesiems autorė, kuriu edukacinius leidinius vaikams.
Knygos vaikams:
„Blusa Izabelė“ („Terra Publica“, 2009)
„Šaukšto Šmaukšto stalo akademija“ („Terra Publica“, 2010, 2012, 2017)
„Mano kelionių dienoraštis“ („Terra Publica“, 2012)
„Spintos istorijos“ („Terra Publica“, 2013, 2014, 2015, 2017)
„1000 dalykų, kuriuos turėtum žinoti“ (sudarytoja, tekstų autorė; „Debesų ganyklos“; 2014, 2015)
„Nepamesk galvos!“ (sudarytoja, tekstų autorė; „Debesų ganyklos“, 2014)
„Pasaiba“ („Debesų ganyklos“, 2015, 2016, 2019)
„Enciklopedija apie Lietuvą“ (tekstų bendraautorė; „Debesų ganyklos“, 2015) „Stumbrytė Plukė atostogauja Lietuvoje“ („Debesų ganyklos“, 2015, 2016, 2017, 2018) „Pasaiba ir maumų medis“ („Debesų ganyklos“, 2016, 2017)
„Aitvarų diena“ („Debesų ganyklos“, 2016)
„Pasaiba ir dingęs liūtas“ („Debesų ganyklos“, 2017)
„Sportas vaikams: nuo mankštos iki medalio“ (bendraautorė; „Debesų ganyklos“, 2018)
„Pasaibos kelionė po Lietuvą“ („Debesų ganyklos“, 2020)
„Pasaiba ir receptų vagys“ („Debesų ganyklos“, 2020)
Už knygą „Spintos istorijos“ – geriausią 2013 metų knygą vaikams ir paaugliams – buvau apdovanota Prano Mašioto premija. Tarptautinė jaunimo ir vaikų biblioteka, esanti Miunchene, Vokietijoje, ją įvertino kaip vieną iš 200 vertingiausių metų kūrinių vaikams ir suteikė „Baltojo varno“ titulą. Knyga išversta į latvių kalbą (Indra Brūvere, leidykla „Petergailis“, 2015).
Knyga „Spintos istorijos“ išrinkta 2014 metų vaikų knyga.
JURGITA RANCEVIENĖ
Gimiau 1976 m. gegužės 26 d.
Užaugau Birštone.
1994 m. baigiau Birštono keturmetę dailės mokyklą, 1998 m. – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio Menų fakultetą, gavau dailiosios odos kūrėjo diplomą.
Nuo 2018-ųjų turiu profesionalaus meno kūrėjo statusą.
Nuo 1996 m. dirbau iliustratore vaikų laikraštyje „Tukas“, vėliau kūriau tekstus, komiksus, viršelius ir iliustracijas vaikų žurnaluose „Penki“, „Naminukas“, „Bitutė“. Dešimtmetį dirbau dienraščio „Respublika“ redakcijoje – esu daugybės šio leidinio priedo vaikams „TrinTukas“ pasakų ir kitų tekstų, komiksų, iliustracijų autorė, meninė redaktorė. Kūriau iliustracijas, komiksus, viršelius ir personažus leidiniuose „Oho klasė“, „Draugai“, „Oho planeta“, „Dešimtukas“, vaikų žurnale „Musė pusė“.
2012–2015 m. piešiau komiksus žurnalui „Laimiukas“.
Nuo 2010 m. iliustruoju knygas. Svarbiausios jų:
„Mano kelionių dienoraštis“ („Terra Publica“, 2012)
„Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas“ („Nieko rimto“, 2012)
„Dėdės Fiodoro teta“ („Nieko rimto“, 2013)
„Eismuolytės užduotėlės“ („Terra Publica“, 2013)
„Gražiausios Europos šalių pasakos“ („Terra Publica“, 2013)
„Spintos istorijos“ („Terra Publica“, 2013)
„Tai Lietuva“ / „This is Lithuania“ (knygos dailininkė ir meninė redaktorė; „Terra Publica“, 2013).
„Mylima dėdės Fiodoro mergaitė“ („Nieko rimto“, 2014)
„Stumbrytės Plukės atostogos Lietuvoje“ („Debesų ganyklos“, 2015)
„Dėdė Fiodoras eina į mokyklą“ („Nieko rimto“, 2016)
„Pasaiba ir maumų medis“ („Debesų ganyklos“, 2016)
„Broliai ąžuolaičiai“ („Debesų ganyklos“, 2017)
„Pasaiba ir dingęs liūtas“ („Debesų ganyklos“, 2017)
„Pasaiba keliauja po Lietuvą“ („Debesų ganyklos“, 2019)
„Pasaiba ir receptų vagys“ („Debesų ganyklos“, 2020)
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Inga Nanartonytė
Comentários