Teksto anatomija pagal
JURGĄ VILĘ
IDĖJA
Galima sakyti, viskas prasidėjo nuo sušalusios bulvės. Vaikystėje tėtis pasakodavo, kaip Sibire radęs sušalusią bulvę su džiaugsmu ją suvalgydavo. Ta bulvė įstrigo mano galvoje ilgam, kol galiausiai sudygo mintimi parašyti knygą. Prasidėjus Atgimimui, skaičiau tremtinių istorijas, prisiminimus ir liudijimus, buvau pasinėrusi į tremties literatūrą. Ir visą laiką neapleido jausmas, kad turiu kažką pridurti nuo savęs. Tada dar tiksliai nežinojau, ką būtent. Mane ypač domino lietuvių vaikų parvežimas namo „našlaičių traukiniu“. Tokiu ir mano tėtis grįžo. Vis dėlto mėgindama aprašyti tą kelionę, supratau, kad apsiriboti vienu tremties epizodu neišeis. Pradėjau galvoti apie skaitytojus. Stebėjau jau ūgtelėjusius savo vaikus. Kalbėjausi su jais. Mačiau, kokia tremtis jiems tolima ir svetima. Norėjosi priartinti tą skaudų laikotarpį prie šių dienų, pamėginti papasakoti labai asmeniškai, prisiliesti jautriai, sudominti vaikus neįprastu knygos žanru, pakviesti juos į keistą kelionę.
TYRIMAS
Mano šaltiniai: tremties literatūra, fotografijos, internetas pasitikslinimui, močiutės nukąsti sakiniai ir naktinės klejonės, jos laiškai ir pieštuku surašytų atsiminimų plonas sąsiuvinis, tėčio dažnai migloti pasakojimai, girdėti vaikystėje. Rašant knygą, tėtis aktyviai dalyvavo. Siuntė man straipsnių nuorodas, atšviesdavo ką nors radęs knygose, staiga atminčiai nušvitus, pats stebėdamasis skubėdavo pasidalinti, taip pat nevengė išsakyti pastabų mano tekstui. Nebūtinai jo surinktą informaciją panaudodavau, pastabas aptardavome, kai ką pataisydavau, sutikdama, kad buvau netiksli, gal net nejautri, klaidingai supratusi vieną ar kitą situaciją. Vis dėlto palikau Algiukui ir jo kompanijai medų, nors tėtis tik pečiais gūžčiojo: apie medų jie tremtyje net nesapnuodavo... Rašydama mintimis nukeliaudavau iki pat Sibiro, net vilnones kojines apsimaudavau, susisupdavau į skarą, mane iš tiesų kaustė šaltis. Stengiausi įsijausti, identifikuoti save su tais žmonėmis. Norėjau išvažiuoti į misiją „Sibiras“, bet, rodos, jau buvau per sena, kažkodėl nepavyko. Kad ir kaip būtų, man visada rodėsi, kad ten jau esu buvusi. Be to, svarbiausia knygoje ne aplinka, o žmogus ir jo akistata su dideliu išbandymu.
VEIKĖJAI
Manęs šioje istorijoje nemažai. Galbūt net visuose personažuose po truputį. Man atrodo, aš labiausiai panaši į Uršulę, tėčio mamą. Draugai mane atpažįsta tetoje Petronėlėje, nors nesu pamišusi dėl Japonijos. Algiuke daug vis dar tokio gyvybingo mano tėčio, bet kartu ir mano sūnaus. Mano dukra pati rinkosi sau Verutės vaidmenį. Tėčio šeima neišgalvota, nors personažus aplipdžiau savo fantazijomis. Jie ir tikri, ir kiek pasodrinti. Tarkim, teta Petronėlė – kažkiek mano draugė tekstilininkė iš Andalūzijos, dažanti augalais medžiagas ir džiovinanti ant medžių. Mokytoja Žibutė – vienoje tremties fotografijų pamatyta moteris, o savo asmenybe – svajonių mokytoja. Roželėje – visos mūsų žolininkės ir pribuvėjos iš senų laikų. Tėčio šeimos narių vardai tikri, o pavardė – išgalvota: Korys. Personažų vardai, pavardės – tai žolelės, koriai, grybai... Ryšys su gamta lietuviams visad buvo labai svarbus. Aš taip pat jaučiu, kad sunkią akimirką galiu į ją atsiremti. Močiutė savo prisiminimuose daug vietos skiria gamtos aprašymams, ieško panašumo su Lietuva.
APLINKA
Aplinka atkurta daugiausiai iš to, kas perskaityta. Iš mūsų šeimos atsiminimų ir kitų tremtinių liudijimų. Kartais ji gali pasirodyti abstrakti, tai todėl, kad pati to norėjau. Kadangi istoriją pasakoja Algiukas, ją patyręs dar būdamas vaikas, ne viskas tiksliai įvardijama. Kalbu apie datas, veiksmo vietas, kontekstą ir pan. (knygoje ir puslapių nežymim, kartais apima jausmas, kad plaukioji po neaiškius vandenis). Iš pradžių knygą įsivaizdavau siurrealistišką, lyg kokį sapną, viskas joje turėjo būti miglota, suvelta, mistiška... Galiausiai išėjo visai autentiškas liudijimas, kurį beveik galima naudoti kaip istorijos vadovėlį. Laiškuose cituoju močiutę, ten viskas iškart skamba tikroviškiau. Prisiminkim jos pasakojimą apie sakų rinkimą laiške savo vyrui Romui ar Roželės receptus iš putinų. Tekstu, intonacijomis ir laikui nepavaldžiomis situacijomis stengiausi nenutolti nuo dabarties. Norėjau, kad ši seniai nutikusi istorija būtų aktuali šiandien. Ne tik kaip mūsų tautos istorijos dalis, o kaip paralelė su šiuolaikinio pasaulio realijomis.
SIUŽETAS
Kadangi šią temą nagrinėjo jau visas pulkas tremtinių ir kūrėjų, norėjosi pamėginti papasakoti apie tremtį savaip. Galbūt taip, kaip močiutė paprastu pieštuku rašė savo prisiminimuose. Lakoniškai, bet jautriai, atkreipiant dėmesį į detales, ieškant šviesos tamsoje. Tai močiutė man netiesiogiai pasufleravo, kad knygą turėčiau parašyti lyg haiku eilėraštį. Kad ji būtų paprasta, bet gili. Ir tie visi skyriai, epizodai – tai vis pasakojimai apie žmogų. Mažą, didelį, nukentėjusį, skriaudėją... Apie tą baisiai neaiškų laiką, kai vyksta karas, kurio aš net neminiu. Sibirą vaizduoju kaip kitą planetą, o joje atsitikimai daugiausia iš mano tėčio praeities. Rodos, buvo ir ryškesnių, buvo ir daugiau surašyta, bet aš vis gryninau, vis gryninau. Nenorėjau pridėti per daug. Koks čia siužetas ? Tai kelionė. Kelionė į Sibirą, kelionė per Sibiro kasdienybę, kelionė per pūgą, kelionė našlaičių traukiniu namo... Kelionė į praeitį. Kelionė į ateitį. Žmogaus vidinė kelionė.
KŪRYBINIS PROCESAS
Knygą savyje nešiojausi daug metų. Gal penkiolika. Tik iš pradžių nežinojau, kad ji bus skirta vaikams. Vis užsirašinėjau kažką. Vis skaitinėjau. Buvau net scenarijų filmui surašiusi prancūziškai, vadinosi „Ant žąsino sparnų“ ( Sur les ailes du jars), kai stojau į scenarijaus rašymo mokyklą Paryžiuje. Rimtai ėmiausi darbo jau sugalvojusi, kad knyga turėtų būti komiksas, bet ir ne visai, gal greičiau hibridinio žanro. Tada užtrukau metus. Rašiau, kai turėjau laiko sau, kai galėjau susikaupti. Rašiau Paryžiuje, Andalūzijos kaime, kur gyvenome, grįžusi namo, į Lietuvą. Nebuvo jokios rutinos. Knygos skyreliai surinkti kaip šilauogės nuo nedaug uogų duodančio krūmo. Visi jie itin brangūs. Strigimų buvo, perrašinėjimų taip pat. Kai Lina pradėjo piešti, supratom, kad jei paliksim tik komikso langelius, išeis labai stora knyga. Todėl daug dialogų turėjau paversti Algiuko pasakojimu. O skyriaus „Vilniuje“ niekaip nepavyko perrašyti, jis ir liko visas komiksinis. Kaip ir logiška: ten, pas dėdę Alfonsą namuose, Algiuko nebuvo.
Iliustracijų anatomija pagal
LINĄ ITAGAKI
STILIUS
Man patinka piešti pieštuku ant popieriaus, tad iš karto žinojau, kad piešiu taip. O spalvinau „Photoshop“ programa, nes taip greičiau ir paprasčiau, lengviau tvarkyti. Čia labiau apie priemones. O dėl stiliaus – aš nesirenku kokiu stiliumi piešiu, pasirenku, o tada – kaip gaunasi, taip gaunasi. Jei būčiau piešusi akrilu ar spalvotais pieštukais, ar flomasteriais, viskas atrodytų atitinkamai visiškai kitaip, nes su priemonėmis keičiasi ir mano stilius.
TYRIMAS
Užsukau į genocido aukų muziejų fotografuoti medžiagos, nusipirkau ten knygutę, o daugiau ieškojau internete, prašiau Jurgos. Traukinių nuotraukų prašiau Geležinkelio muziejaus, nes negalėjau rasti, kokiais traukiniais našlaičiai grįžo į Lietuvą. Medžiagos man reikėjo, nes norėjau viską pavaizduoti bent šiek tiek panašiai, kaip viskas iš tikrųjų galėjo atrodyti. Tuos laikus ir Sibirą labai sunku tiesiog imti ir įsivaizduoti.
VEIKĖJAI
Mes su Jurga tarėmės, kaip kas atrodys. Šeimos nariai buvo piešiami iš tikrų nuotraukų, o kitiems parinkome tinkamus personažus. Iš tremtinių nuotraukų, iš senų nuotraukų, ar tiesiog ką nors iš interneto. Pvz. Kartošnikas ir Chliebnikas piešti iš milicininkų nuotraukos.
APLINKA
Internete ieškodavau vaizdų ir iš jų konstruodavau savo. Pvz. susirandu kaimo trobų nuotraukų ir sugalvoju, kaip atrodys Ragelių kaimas. Arba Obės upės nuotraukų ir šiaip kalnų, baržų, ir atsiranda vaizdas, kaip tremtiniai plaukia Obe.
KŪRYBINIS PROCESAS
Aš piešdama nestriginėju ir neperpiešinėju. Nesieskizuoju. Iš karto piešiu. Nes seniai supratau, kad niekada nepavyks nupiešti geriau, nei spontaniškas pirmasis piešinys ar eskizas. Perpiešus visada būna blogiau, nes labiau stengiuosi. Todėl esu susikūrusi sau tokią taisyklę: atsiduoti atsitiktinumui, kaip išeis – taip yra geriausia. Nors aišku buvo keli kartai, kai žiauriai nepavyko, tada perpiešiau veidą ar dar ką nors. O duobės... tai gal būna dienos, kai tiesiog nesinori piešti. Bet nežinau, ar tai reikia vadinti duobe. Juk visokių dienų būna – kai nesinori miego, nesinori į lauką, nesinori valgyti, nesinori muzikos, tai kartais nesinori piešti. Viskas praeina.
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
JURGA VILĖ
Gimiau 1977 m. kovo 22 d., Vilniuje.
1995 m. baigiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą.
1999 m. paraleliai baigiau prancūzų filologijos studijas Vilniaus universitete ir audiovizualinių menų studijas Paryžiaus Naujosios Sorbonos universitete.
Pagrindinė veikla nuo 2000 m. iki dabar: laisvai samdoma vertėja.
Dirbau režisieriaus asistente filmavimo aikštelėse, koordinatore kino festivaliuose
(„Kino pavasaris“, „Žiemos ekranai“), kultūrinių leidinių korespondente
(„7MD“, „Literatūra ir menas, „KINAS“).
Knygos: Pirmoji knyga „Sibiro haiku“ išvydo dienos šviesą 2017 m., leidykla „Aukso žuvys“.
Antroji „Švelnumo fabrikėlis“ išleista 2019 m. (knygą iliustravo Lina Zigmantė).
Laimėjimai:
2018 m. „Sibiro haiku“ pelnė IBBY skiriamą Prano Mašioto premiją už Geriausią metų vaikų ir paauglių knygą.
Vėliau tais pačiais metais – dr. Aloyzo Petriko literatūrinė premija už „Sibiro haiku“.
LINA ITAGAKI
Gimiau 1979 m. rugsėjo 30 d.
2003 m. Tarptautiniame Krikščioniškame Universitete (Tokijas, Japonija) įgijau tarptautinės ekonomikos ir verslo administravimo bakalauro laipsnį.
2014 m. Vilniaus Dailės Akademijoje įgijau grafikos bakalauro laipsnį.
Knygos:
2014 m. paveikslėlių knygos „A Picture Book for Tomorrow“ iliustracijos, tekstai ir dizainas, Vilniaus dailės akademijos leidykla.
2016 m. komiksas 5-kių komiksų autorių knygai „Drawing the XXth century: comics on lithuanian, belarusian and german family stories“, leidėjas „Ciklonas“.
2017 m. komiksų knygos „Sibiro haiku“ iliustracijos ir knygos dizainas, leidykla „Aukso žuvys“.
Laimėjimai:
2015 m. iliustracijos iš knygos „A Picture Book for Tomorrow“ COW tarptautiniame festivalyje „Iliustracija 2015“ pateko į geriausių iliustracijų TOP 10 Ukrainoje.
2015 m. iliustracijos iš knygos „A Picture Book for Tomorrow“ knygos meno parodoje „Iliustracija ir knyga 2015“ apdovanotos III-iąja premija, „Galerija ARKA“, Vilnius.
2018 m. pagrindinė – Metų premija – Kultūros ministerijos organizuojamame „Knygos meno“ konkurse už „Sibiro haiku“.
IBBY Domicėlės Tarabildienės premija už iliustruotą gražiausią metų knygą – „Sibiro haiku“.
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Neringa Dangvydė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba
Comments