„Ypatingo“ anatomija

Teksto anatomija pagal

MODESTĄ JURGAITYTĘ

IDĖJA

Sąmoningo prisiruošimo, pasiruošimo, atsisėdimo prie teksto nė nebuvo. Nei planavau, nei žadėjau. Tas tekstas tiesiog atsirado. Turiu du vaikus, tad neretai galvoju apie vaikų pasaulį, jų problemas, iššūkius ir pan. Kartkartėmis pastebiu vaikus, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių sunku – fizinių savybių, emocinių problemų, šeimos santykių. Galvoju, kaip jiems yra sunku. Kaip tėvams reikia apie tai kalbėtis? O kaip man reikia apie tai kalbėti? Ar įmanoma parašyti tekstą, kuris lyg ir bandytų paaiškinti, kaip būti su tuo sunkumu, kaip jį tverti, nuo jo nebėgti? Būtent – nebėgti, bandyti priimti. Ir tuo tekstu nemokyti. O per istoriją atskleisti galimybę, vieną iš būdų.

Galbūt šiai knygai psichologo konsultacija būtų buvusi vertinga, bet turiu dar ir kitą žiūrą. Gal knygoje „Ypatingas“ ne viskas yra teisingai sudėliota, gal ne viskas psichologiškai teisingai išspręsta, bet ir gyvenime ne viskas teisinga, o juo labiau – tekstuose. Tekstui iš esmės leidau būti tokiam, kokį pajaučiau, žinoma, su tam tikrais taisymais, bet daugiau formaliais, ne turinio.

VEIKĖJAI

Jau sulaukiau komentaro, kad knyga apie mane. Gal ir taip, nors tikrai nesiremiu savo asmenine istorija, bet be manųjų patirčių to teksto tiesiog nebūtų, tad taip, jis ir apie mane. Kadangi knyga „Ypatingas“, mano nuomone, yra apie kiekvieno iš mūsų ypatingumus, dėl kurių kitiems galime atrodyti keisti, kitokie, išsiskiriantys, tai, be abejo, kaip ir visi, savitumų aš tikrai turiu, kai kuriuos slepiu, kai kuriais džiaugiuosi. Tekste nusėdusios mano patirtys. Tą istoriją parašiau aš, negalėčiau rašyti teksto atsisiejusi pati nuo savęs. O jeigu man be galo patinka pievos, jose užaugau, o Juozapui irgi labai patinka pievinėti, tai jau knyga apie mane? Manau, ne.

„Ypatingo“ tekste nepamatysite mano šeimos, tačiau rašydama turėjau labai aiškų šeimos vaizdinį. Norėjau rašyti apie šeimą, kuri yra šalia vaiko, su vaiku, tačiau to neužtenka. Vaikas vis dėlto gyvena savo gyvenimą. Tėvai yra šalia, drąsina jį, bet tai neatitinka jo išgyvenamos situacijos. Jam nepavyksta būti stipriam, kaip tėtis, ar nekreipti dėmesio, kaip sako mama. O būtent šiuos žodžius tikrai neretai sakome vaikams. Vaikas turi užaugti. Kartais net anksčiau nei reikėtų, bet toks jau tas gyvenimas. Jis visoks. Pilnas įvairiausių patirčių, ir man labai norisi apie tai kalbėti. Šiandienos pasaulyje nesunku apsigauti, vaikams taip pat, jog mūsų laukia nuostabus gyvenimas. Turbūt, bet taip pat – ir labai sunkūs, ir nemalonūs išgyvenimai. Kiekvienas turi įgyti stiprybės ir atsparumo. Turint tėvų paramą, tai žymiai lengviau, bet virsmą vis tiek patiria vaikas, ne kitaip. Suvokimas ateina būtent jam. Tėvų drąsinimo ir palaikymo neužteks. Kartais man atrodo, kad šiandiena ypatinga dar ir tuo, kad tėvai stengiasi išvengti vaikams nemalonių patirčių, perdėtai nuo visko saugo, o to nereikia, nes gyvenimą gyventi anksčiau ar vėliau reikės. Priimti save tokį, koks esi, irgi reikia. Tėvai privalo padėti, aiškinti, kalbėtis, bet vis dėlto pokyčius išgyvena pats vaikas.

Darbo stalas darbe

„Ypatingo“ tekste sunkoka būtų atpažinti konkrečius žmones, tad nei draugai, nei pažįstami netapo veikėjų prototipais. Tačiau nepaneigsiu, kad šalia manęs esančių žmonių patirtys, išgirstos istorijos ar pamatyti sunkumai atvedė prie šio teksto. Tam tikras atspirties momentas tikrai buvo, kai ėmiau intensyviai galvoti, ieškoti formos, kaip apie sunkias patirtis galima kalbėti su vaiku. Kiek tas kalbėjimas gali būti stiprus, pažeidus, intensyvus.

Juozapo širdis plaka ne jo krūtinėje, o ant jos. Šis įvaizdis atkeliavo galvojant, kad kartais tu gali būti pats nuoširdžiausias, gali net „širdį iš krūtinės išėmęs parodyti“, bet tai niekam nerūpi. Kas ką nori, tą ir sakys, o kaip yra iš tiesų – niekam neįdomu. Atkeliavus iki šios minties, atsirado širdies ant krūtinės vaizdinys. Tiesiog. Aš nuoširdžiai nežinojau ir net negalvojau, kiek tai realu. Tiesiog taip suskambėjo, užrašiau. Kadangi visus mano tekstus pirmasis skaito mano vyras, tai perskaitęs jį, jis pasakė, jog kažkur skaitęs apie vaiką, kuris gimė su tokia širdimi. Kadangi Juozapo istorija persikelia ir į kiną, kino prodiuserė Živilė Gallego pasakojo kalbėjusi su chirurgu, dirbančiu Londone, kuris yra netgi dirbęs su tokiais atvejais. Nėra ta mūsų fantazija beribė. Viskas jau egzistuoja, tik mes nė nepagalvojame, kad taip galėtų būti.

APLINKA

Turbūt tų paralelių neišvengsi, o ir koks tikslas – vengti. Bet tikrai nemanau, kad jos turi ypatingą reikšmę pačiam tekstui, jį vertinčiau atsietai. Augau labai mažame kaime, vaikų jame beveik nebuvo, tad dažniausiai žaisdavau viena. Pievose. Pievos man ligšiol yra džiaugsmo vieta, kur esi ramus, paskendęs savyje, laisvas. Kai nesirašo ar reikia kokios naujos minties, ar naujo posūkio, traukiu per pievas iki miško. Žingsnių ritmas, tyla, lyguma neretai tikrai viską surikiuoja taip, kaip turi būti. Tad taip, paralelių yra, bet grįžtu prie to, kad jas vertinčiau atsietai. „Ypatingas“ – knyga apie Juozapą, ne mane, vienareikšmiškai.

Visi projektai, dėlionės ir brėžiniai vyko galvoje. Tekstas paveikslėlių knygai pasižymi trumpumu ir lakoniškumu. Kelios erdvės, keli įvykiai ir stiprios emocijos.

SIUŽETAS

Vis dėlto labiausiai siužetą projektavo, vijo pirmyn ar stabdė pats Juozapas. Bandžiau pajusti jį, kaip visa tai išgyventų, ką jam sakytų tėvai, kaip galėtų atrodyti lūžis ir pan. Rašydama „Ypatingą“ galvojau apie vaiką – didele širdim ant krūtinės, pažeidžiamą, kiek naivų. Žinoma, rašymą veikė ir mano pačios vaikystės patirtys, ir mano vaikų išgyvenimai, ir girdėtos, sukrėtusios ar džiuginusios istorijos, tačiau jau tik kažkur ten giliai.

KŪRYBINIS PROCESAS

Paveikslėlių knygos yra taupios žodžių, tad parašyti tekstą neužtruko. Vienu prisėdimu. Kur kas daugiau laiko reikėjo šiai istorijai susidėlioti galvoje, matyt, viso mano gyvenimo. Tačiau pirmas užrašymas tikrai netapo knyga. Perrašymų buvo, ir ne vienas. Pirmiausia buvo kelios mano pačios redakcijos. Kai pasiūlytas tekstas atkeliavo į leidyklą, jis buvo trumpinamas. Nebijojau šio proceso. Mačiau galimybes ir drąsiai trumpinau. Man pačiai labai patinka trumpi sakiniai. Vėliau sulaukiau pasiūlymo pabandyti tą tekstą išgirsti pirmu asmeniu. Pabandžiau. Ir jau turėjau tekstą tokį, koks jis nugulė „Ypatingo“ puslapiuose.

Darbo vieta namuose

Kai kažkas stringa, nesirašo, geriausias vaistas – pasivaikščiojimas. Kadangi pas mus dabar ištisas ruduo, o laukuose – amžinas purvynas, tai mano metodas – bristi tą purvyną. Eini, makoji, ir greičiau ar lėčiau viskas stoja į savo vietas.

Terapinis keliukas į mišką

Iliustracijų anatomija pagal

RASĄ JANČIAUSKAITĘ

STILIUS

Visų pirma, sprendžiau klausimą, kaip pavaizduoti pagrindinio veikėjo širdį, kuri yra kūno išorėje. Svarsčiau: ar naudoti širdies simbolį, ar vaizduoti tikrą širdies organą. Ir galiausiai apsistojau ties trečiuoju variantu – vaizduoti tik širdies užuominą, jausmą.

Pabandžiau ant lapo nupiešti širdį, pirštą išsitepusi anglimi, ir pagalvojau, kad toks priėjimas prie šios temos labai tinkamas man pačiai. Nes mano kontaktas su popieriumi bus labai artimas. Tuo pačiu svarsčiau, kad tai tarsi širdies lietimas, baksnojimas, o tokia metafora turi dvigubą potekstę. Juk galime paliesti, paglostyti, bet galime pirštu durti tiesiai į skaudulį...

Kai atsirado širdies eskizas, tarsi lengvas ūkelis, jautri ir neapčiuopiama, tada ieškojau, kokioje aplinkoje šis objektas galėtų suskambėti geriausiai.

Kadangi knygos tema yra jautri ir pati savaime kelia stiprius pojūčius bei reakcijas, norėjosi nuasmeninti aplinką ir veikėjus. Bandžiau sukurti aplinką ir personažus, kurie tik simbolių kalba duotų užuominas apie save, tačiau visas kitas išorės savybes skaitytojas galėtų sudėti iš savo patirties, žiūrėdamas turėtų erdvės prikelti savo atsiminimus, o ne pasinerti į piešinio detalumą. Nenorėjau, kad personažas Juozapas turėtų aiškų įvaizdį, būtų panašus į realų žmogų. Mano piešiniuose šis personažas yra ono ir apskritai tik būsena. Kiekvieno mūsų vidinė būsena.

Kadangi knyga yra apie jausmus, potyrius ir išgyvenimus, tai rėmiausi aplinkos stebėjimų. Leidau sau laisvai piešti, daug ir be taisyklių, o tada žiūrėjau, kas iš to išėjo, kokie įvaizdžiai atėjo, kas pasikartojo. Tokiu būdu išsigrynino veikėjai. Po laisvo piešimo pamačiau, kur link norėčiau judėti.

VEIKĖJAI

Manęs pačios Ypatingame – ir daug ir mažai. Su knygos veikėju galiu tapatintis gana lengvai, nes kuriu. O „kuriantis žmogus“ ištinka, tai yra būsena, tai nutinka ne kasdien ir visada įdomu su juo susitikti.

Kuriantis žmogus yra pažeidžiamas. Jis parodo savo vidų, kiti tai gali matyti ir reaguoti. Ir kūrybos procesas, kuris gali sukelti užliūliuojančią srauto būseną turi visai kitas pasekmes, kai kūryba atiduodama į auditorijos rankas. Tada pats kuriantysis susiduria su savo vidinėmis savybėmis ir iš aplinkos ateinančiais vertinimais. Kai kūrėjas ir jo kūrinys tampa socialinės aplinkos dalimi, tada ir yra daugiausia pažeidžiamumo. Tad kuriant knygą buvo lengva sietis su personažu, žvelgiant iš pastarosios perspektyvos.

Knygos pasakojime labai svarbus santykis su tėvais. Jų reakcija į vaiko patyrimus. Piešdama galvojau, kaip kiti žmonės jaučiasi šalia liūdinčio, nuskriausto. Svarsčiau, kad pirminė reakcija dažnai būna noras panaikinti esamą būseną, o ne pabūti kartu su jaučiančiu sunkias emocijas. Todėl dvi kertinės iliustracijos, pirmoji – dideli tėvai, bandantys „sukelti“ Juozapui šypseną, bei antroji – maži, bejėgiai tėvai, susiduriantys su tiesa, kad negirdėti neigiamų dalykų ir apsimesti stipriais – neįmanoma. Jie piešinyje liko tarsi užribyje, stovintys už „sienos“, už savo vaiko batų.

Tai, ką nupasakojau apie santykį su tėvais, mano manymu, atsikartoja ir kituose santykiuose. Kai sunkumus išgyvena draugas ar pažįstamas, svarbu pripažinti tai ir pabūti šalia. Kartais sunku būti šalia tiesos, kad kitam žmogui yra sunku ir kad nesi visagalis tai pakeisti.

Kiti svarbūs knygos personažai yra „pašaipos“. Šiuo atveju taip pat nesinorėjo vaizduoti realių besišaipančių žmonių, nes tai labai susiaurintų ir uždarytų kelią interpretacijai. Taip atsirado lakstančios, pirštais baksnojančios, aštriais dantimis klapsinčios ir besispjaudančios burnos. Eskizavau ir ieškojau įvaizdžio pašaipos veiksmui.

Norėjau, kad pašaipos atrodytų desperatiškos. Juk žinome, kad tas, kuris šaiposi, taip pat yra nelaimingas ir pasišaipęs netampa laimingesnis, todėl piešiniuose ir vaizduoju jų amžiną lėkimą, nuolatinę pastangą, kuri neatsiperka...

APLINKA

Karuselės motyvą paėmiau iš savo vaikystės. Prisimenu, kad būdavo be galo smagu suktis su kiemo draugais greitai įsuktoje karuselėje, patirtis labai svaiginanti ir net gąsdinanti. Smagu jausti bendrą jausmą ir žinoti, kad patiri tai kartu, esi veiksmo dalis. Ir tuo pačiu svarsčiau, kad labai sunku ir skaudu, jeigu vietos tokiame veiksme vaikui nėra.

Tai, kas rašoma tekste yra jautru, dažnai kelia jausmus netgi be iliustracijos. Tad visas projektavimas buvo gana atsargus. Man buvo svarbu, kad piešiniuose atsirastų ir šmaikštumo, ir ironijos, bet ji tik lydėtų, šiek tiek nukreiptų mintis, tačiau neužgožtų tekste išsakytų minčių.

KŪRYBINIS PROCESAS

Su knygos idėja gyvenau jau nuo 2018 m. rugpjūčio. Visu pajėgumu kūrybos procesas įsivažiavo nuo 2019 m. sausio. Knygą pabaigiau 2019 m. spalį. Kaip ir pirmoji, užtruko apie 9 mėnesius. Magiškas šis skaičius. Išsivystyti žmogui ar idėjai materializuotis kažkodėl gamtoje reikia 9 mėnesių. Na, knygų atvejais, kartais ir daugiau.

Pradžia buvo sunki, eskizavau, bet iliustracijos buvo tarsi medinės, be jausmo. Paskui keitėsi tekstas, jo liko gerokai mažiau, iš trečiojo asmens pereita į pirmąjį. Man atrodė svarbu, kad personažas kalbėtų savo balsu, o kiekvienas skaitantysis per save perleistų tokią istoriją ir veikėjo jausmus. Kai piešdama skaičiau teksto eilutes pirmuoju asmeniu man taip pat tapo lengviau sietis su kūriniu.

Kadangi piešiau laisvu nuo dėstymo metu, tai kūrybos procesas nebuvo kasdienis. Tuo pat metu baiginėjau ir kitą savo knygą, vėliau išleistą Lenkijoje. Tad laikas darbui buvo gana suspaustas.

Intensyviausiu etapu atėjo vasara. Šiltas oras už lango visada būna tarsi priekaištas sėdėjimui prie stalo. Tad vis keičiau darbo erdvę, dirbdavau arba namie, arba bibliotekoje.

Prieš tai dirbau su Mariaus Marcinkevičiaus poezija, kuri trykšta šmaikštumu ir lengvabūdiškumu, o Modestos Jurgaitytės tekstas „Ypatingas“ buvo didelis iššūkis. Iliustracijas keičiau kelis kartus, keitėsi knygos koloritas.

Įrišimo idėjos ir galimybės taip pat kito dirbant, užtruko paieškos. Kai išsigrynino pagrindiniai knygos įvaizdžiai – širdis, Juozapas ir pašaipos – visa kita tapo lengviau. Pasiteisino sprendimas koloritą apriboti iki trijų spalvų, iš kurių ryški, fluorescencinė oranžinė tapo svarbiausia. Norėjosi, kad knyga šviestų iš toli, būtų kviečiantis, patrauklus objektas. Knygos istorija jautri ir vietomis liūdna, tačiau joje yra ir stiprybės, vilties, pozityvumo užuominų. Ryškiai oranžinė, šviečianti spalva atspindi vidinio švytėjimo idėją. Kartais ta šviesa netgi gali rėžti akį ir ne kiekvienam būti priimtina. Bet gal toks jau pasaulis, mes patiksime ne kiekvienam, o dėl to užgesti tikrai nereikia.

Aš knygoje įžvelgiau ir stiprią žinutę apie savęs priėmimą – tokio, koks esi.

KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS

MODESTA JURGAITYTĖ

Gimiau 1983 02 07

Baigiau lietuvių filologijos studijas (bakalaurą, ŠU), literatūrologiją (magistrą, ŠU), nebaigiau jungtinių ŠU, KU, VDU ir LKI doktorantūros studijų.

Esu dirbusi savaitraščio „Šiauliai plius“ korespondente, kalbos redaktore, kūrybinio skaitymo ir rašymo būrelio „Žuvys ir liežuvis“ vadove (veikė Šiaulių jėzuitų mokykloje), mokytoja.

Dabar rašau tinklaraštį apie vaikų skaitymą, kūrybinį vaikų rašymą „Žuvys ir liežuvis“. Vadovauju šeimos įmonei „Eina garsas“, rašau tekstus – pranešimus spaudai, prekių, paslaugų aprašymus.

„Ypatingas“ yra pirmoji mano knyga.

RASA JANČIAUSKAITĖ

Gimiau 1991 03 10, Vilniuje

2010 m. baigiau Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą.

2014 m. baigiau grafinio dizaino bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje, 2013 m. pagal Erasmus mainų programą studijavau École Estienne grafinio dizaino mokykloje Paryžiuje.

2017 m. – Vilniaus dailės akademijos Vizualiųjų komunikacijų dizaino magistrą, pagal Erasmus programą 2016 m. studijavau grafinį dizainą ir iliustraciją ISIA Urbino, Italijoje.

Šiuo metu dirbu laisvai samdoma dizainere ir iliustruotoja.

Esu dirbusi grafikos dizainere reklamos agentūroje, lektore dizaino kolegijose.

Trumpai teko padirbėti pardavėja drabužių parduotuvėje, pirmokų dailės mokytoja, žurnalų straipsnių iliustruotoja, maketuotoja.

Pirmasis darbas buvo bibliotekos valymas vasarą paauglystėje. Važiuodama į darbą ir iš jo perskaičiau visas knygas iš rekomenduojamo sąrašo mokykloje. Po darbo dažniausiai važiuodavau į sodą, kur su draugėmis mirkome ežere...

Iliustruotos knygos:

Marius Marcinkevičius „Maži eilėraščiai mažiems“ (2018, Tikra knyga, Vilnius).

„Powiedz to w mig“ (2019, Dwie Siostry, Lenkija).

(Už už iliustracijų knygos projektą „Signs of Silence“ (Lenkija) 2017 m. buvo gautas pagrindinis Dwie Siostry leidyklos prizas iliustruotų knygų konkurse „Clairvoyants 2016“).

Modesta Jurgaitytė „Ypatingas“ (2019, Tikra knyga, Vilnius).

Apdovanojimai:

Už Mariaus Marcinkevičiaus „Maži eilėraščiai mažiems“ iliustracijas ir dizainą:

Vilniaus knygų mugės „Meno knygos“ konkursas „Gražiausios knygos“ premija, Lietuva (2018);

Knygos meno parodos diplomas, Lietuva (2018);

Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią debiutą, Lietuva (2018);

Bolonijos vaikų knygų mugės iliustratorių parodos diplomas, Italija (2019);

Konkurso Šardža mieste „Sharjah Children’s Book Illustrations Exhibition 2019“ diplomas, Jungtiniai Arabų Emyratai (2019).

Už iliustracijų knygos projektą „Signs of silence“ (lenkiško leidimo pavadinimas „Powiedz to w mig“) 2017 m. pagrindinis „Dwie Siostry“ leidyklos prizas iliustruotų knygų konkurse „Clairvoyants 2016“, Lenkija

1-oji vieta iliustracijų konkurse „Sharjah Children’s Book Illustrations Exhibition 2018“ už knygos iliustracijas „Summa“ (Tekstų ir iliustracijų autorė Rasa Jančiauskaitė), Jungtiniai Arabų Emyratai (2018).

Bolonijos vaikų knygų mugės komisijos atrinkta kurti 2020 m. mugės identitetą (2019).

AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Neringa Dangvydė