​

Kuo ilgiau gyvenome kartu ir kuo iš arčiau susipažinau su aklųjų pasauliu, tuo dažniau pagalvodavau, kad turėčiau apie tai parašyti...

Galvoje kurti istorijas yra įdomu, rašyti, išsakyti tas mintis tinkamais žodžiais – labai sunku...

Nedaug aš šioje knygoje sugalvojau. Dauguma istorijų yra tikros, personažai – sutikti žmonės, tradicijos – stebėtos keliaujant...

Sutikti ką nors, kas pasaulį suvokia neįprastai ir dar mėgsta žaisti, man prilygo stebuklui...

Nuo mažens nevengiu šios temos. Man tai vienas pasirengimo ateičiai etapų. Perspėtas – apginkluotas. Memento mori – atmink, kad mirsi...

Chameleonas į mano kūrybą įrėpliojo labai natūraliai. Tiesiai iš mūsų sodo Andalūzijoje...

Man labai patinka toks žvilgsnis į pasaulį: kad mus supa paslaptis, kad mus bet kada gali ištikti džiugi, o kartais net šiurpoka nuostaba

Kurdamas maumą Munamukį, žvygavau iš jo charakterio, ir supratau, kad daug kas mane su juo tapatins

Didžiulis stebuklas surasti bendraautorių, su kuriuo jautiesi kaip namie, saugiai, įkvėptai ir patogiai

Mėnesį prieš atsirandant eilėraščiui „Arklys kambaryje“ išbandžiau tokią rutiną: rašyti eilėraščius valandą rytais ir valandą prieš miegą.

Neįtikėtinai gebu prieiti prie kiekvienos problemos: lyg ji būtų ne skylutė palto rankovėje, o Etnos krateris. Nuostabiai blogas gebėjimas!

Ir suaugusiųjų, ir vaikų poezijoje man norisi būti padauža, nenuorama, ieškoti naujų išraiškos būdų ir formų

Mane visada domino žmonių sąmonės virsmas. Kaip geri ir padorūs žmonės virsta budeliais ir žudikais.

Vaikystėje teko patirti daug nykumos ir suaugusiųjų pamokymų, kad reikia būti tokiai kaip visi, kad negalima išsiskirti

Toks iliustravimas suteikia galimybę į viską pažvelgti vis kitu kampu, kiekviena spalva reiškia skirtingą požiūrį.

„Lota“ atsirado ne iš noro ką nors papasakoti, parašyti knygą, net ne kaip idėja. „Lota“ tiesiog atėjo.

Pamiršau šaltį, pamiršau sniegą... Buvo taip gražu, kad supratau: apie tai reikia pasakoti. Rašyti.

Nežinau, kas ir kada mane išmokė, kad užklupus rūpesčiams ar nerimui labai padeda pasivaikščioti palei upę

Šios knygelės atsiradimo istorija gana neįprasta net man pačiam, nors šioje srityje darbuojuosi jau daugiau kaip 38 metus

Knygos rašymas man buvo sugrįžimas į Vilnių tokį, kokio nebėra, kokį jį prisimenu prieš dvidešimt metų. Su ano meto kvapais, gatvių ūžesiu