​

Į vaikų poetės batus įšokau visai netikėtai, nepasirengusi ir, prisipažįstu, reikėjo nemažai vaikščioti, kol jie bent šiek tiek prasitampė

Jau pirmasis rankraščio variantas pačiam kėlė ilgesį ir kuteno paširdžius. Gal visgi istorijoje buvo daugiau manęs, nei planavau įdėti

Aš esu iš meilės prisvilęs blynas, aš esu mama, kvepianti telefono skambučiais, aš esu pirstelėjęs mėlynas rūkas

Svarbiausias įkvėpimo šaltinis – mano pačios namas, kaimynai, kaimynės šuo ir tingios vasaros dienos, kurios ištirpsta per greitai

Rašytojo supergalia yra paversti paprastus dalykus nepaprastais: prakalbinti pieno puodelį, užkelti močiutę ant motociklo, pajudinti augalą

Kai mano sūnus buvo mažas, svajojo pabėgt iš namų ir gyvent miške. Net su manim tardavosi, ką reikia turėti norint gyventi miške...

Būdamas panašaus amžiaus kaip pagrindinis veikėjas Jovaras raudonu flomasteriu ant baltų tapetų už užuolaidos nupiešiau žmogeliuką.

Išlindau iš palapinės ir tamsoje pamačiau neaiškius judančius šešėlius su šviečiančiom baltom akytėm. Tai buvo akimirka, kai gimė marmiai

Ar įmanoma parašyti tekstą, kuris lyg ir bandytų paaiškinti, kaip būti su sunkumu, kaip jį tverti, nuo jo nebėgti?

Jaučiausi pasiekusi kažkokią tarpinę būseną, kurioje painiojosi praeitis, dabartis ir fantazijos.

„Lietų ir skafandrą“ parašiau 2017-ų vasarą, rugpjūtį, vienu atsikvėpimu, per kokias tris savaites.

Yra kūriniai, kurie lydi visą gyvenimą, persekioja, klausinėja, neduoda ramybės. Tokia ir pasaka „Eglė žalčių karalienė“.

Idėja šiai knygai atsliūkino 2015 metais, staiga netekus tėčio. Pasaulis yra kaip didžiulis kambarys, pasvarsčiau. Vieni ateina, kiti išeina

Vieną rytą pabudau su idėja: kas būtų, jei mažam berniukui užaugtų barzda. Ir ne tik užaugtų – ją trumpinant, ši vis labiau ilgėtų.

Idėja knygai „Blogos mergaitės dienoraštis“ gimė vartant savo pačios labai senus, dar penkiolikmetės dienoraščius.

Visa aplinka, kurią įsivaizduoju rašydamas šias knygas, yra reali – mano baigta Palangos senoji gimnazija, jos koridoriai.

Viskas prasidėjo nuo sušalusios bulvės. Vaikystėje tėtis pasakodavo, kaip Sibire radęs sušalusią bulvę su džiaugsmu ją suvalgydavo

„Verksnių klubo“ idėja atėjo bendraujant su paaugliais (tada dirbau mokykloje), o „Skiriama Rivai“ gimė iš draugystės su kompozitoriumi

Nežinau, kodėl būtent šitos istorijos, šitie veikėjai, šitas miestelis virto knyga.

Vaikystėje buvau apspangęs nuo XIX amžiaus nuotykinės literatūros. Tos istorijos taip patiko, kad kažkuriuo metu, būdamas gal dvylikos,...